D'Alembert, prancūzų bedievis rašytojas, buvo rastinukas, ir jį išauklėjo viena neturtinga moteriškė. Kada D’Alembert savo raštais ir iškalbingumu labai išgarsėjo, vieną dieną pas jį atėjo moteriškė, vardu Teucin, ir jam tarė: „Aš esu tavo motina, o tu – mano sūnus. Eikš į mano glėbį!“ Rašytojas su panieka pažvelgė į atėjusią, paskum pašaukė iš antro kambario…
Viena motina visą savo turtą užrašė savo vieninteliam sūnui. Gavęs raštą į savo rankas, sūnus visai nebesirūpino motina. Motinos teisių ginti stojo vienas geraširdis advokatas. Nedorasis sūnus pagrasė jam atkeršyti. Advokatui nesant namie, nedorėlis gavo smauglį, nunešė jį į advokato butą ir norėjo jį ten paleisti iš dėžės. Bet smauglys puolė ant paties nešėjo ir…
Vienas tėvas turėjo sūnų, gerokai patvirkusį vaikiną. Viską darė, kad sūnus pasitaisytų, bet niekas nepadėjo. Sunkiai susirgęs, tėvas pasišaukia tą sūnų ir sako: „Sūnau, aš jau mirsiu. Visą savo turtą palieku tau. Bet su viena sąlyga: turi pasižadėti kas vakaras per keturias savaites vienas išbūti po valandą mano kambaryje.“ Sūnus pasižadėjo, nes jam labai rūpėjo…
Žemai nusilenkė persų karaliui Kserksui jo įžymusis ir mylimasis ministras Mitranes ir kalbėjo: „Didysis Karaliau! Tavo priešai nugalėti po tavo kojų guli. Narsūs tavo kariai išplėtė tavo valstybės sienas. Laimingi tavo valdiniai neatsidžiaugia tavo įstatymais. Dabar leisk man keletą metų būti namie ir rūpintis šeimos dalykais.“ Karalius nuliūdo. „Kam tu nori mane apleisti, Mitranes? Aš…
Mykolas Zamora, matydamas, kaip jo draugai Meksikoje praturtėja, metė savo menką šilko audėjo uždarbį ir iš Ispanijos nukeliavo į Ameriką. Būdamas darbštus, blaivus ir sąžiningas darbininkas, Zamora greit praturtėjo ir net sukrovė nemažą kapitalą. Išsiilgęs tėvų, nutarė parvažiuoti į Ispaniją. Norėdamas išmėginti savųjų meilę, Zamora grįžo namo apsivilkęs apdriskusio darbininko drabužiais. Visi žiūrėjo į jį…
Aleksandras Didysis, žymusis senovės karvedys, labai gerbdavo senus žmones. Viename karo žygyje užėjo žiema ir prisnigo daug sniego. Aleksandras įsakė sukurti ugnį prie jo sosto. Besišildydamas jis pamatė seną kareivį bestirantį nuo šalčio. Tuojau nužengė nuo sosto ir liepė sėstis į jo vietą tam sušalusiam kareiviui, sakydamas: „Persų karalius žudo visus, kurie drįsta atsisėsti į…
Spartiečiai labai gerbdavo senuosius. Nei vienas jaunas spartietis nedrįsdavo sėdėti, kada prie jo prieidavo senas žmogus. Kartą per olimpinius žaidimus vienas senelis ilgai vaikščiojo minioje, ieškodamas kur atsisėsti, bet niekas neužleido jam vietos. Pagaliau jis nuėjo į spartiečių kvartalą. Čia jaunuoliai tuojau sustojo ir paprašė senelį sėstis. Senelis tada balsu sušuko: „Visi graikai nusimano apie…
Vienas tėvas sulaukė tokio amžiaus, kad vos bepaeidavo su lazda, visas drebėdavo, beveik nieko nebegirdėdavo, dantų neturėdamas, ilgai valgydavo ; dažnai valgydamas, nuo rankų drebėjimo, sriubą išliedavo ar bliūdelį paversdavo. Sūnų ir marčią tai labai įerzino, ir jie nuvarė senelį valgyti į užpeckį. Vargšas tėvas jautėsi savo tikrųjų vaikų neapkenčiamas ir dažnai graudžiai apsiašarodavo. Kartą…
Vienas tėvas turėjo du sūnus ir dukterį, kuriems padalino visą nemažą turtą. Kartą jis nuėjo pas vyresnįjį sūnų ir buvo jo labai maloniai priimtas. Bet po savaitės sūnus pradėjo tėvu bodėtis. Tai pastebėjęs, tėvas eina pas antrąjį sūnų. Ir čia tas pats įvyko. Pagaliau keliauja senelis pas dukterį. Deja, ir dukteriei senas tėvas greit įkyrėjo….
Vienas žmogus turėjo vienintelį sūnų. Tą sūnų jis neapsakomai mylėjo. Pamiltasis jaunikaitis buvo didelių tėvo turtų paveldėtojas. Vieną dieną tėvą ir sūnų užpuolė žmogžudžiai. Begindamas pamiltąjį sūnų, tėvas žuvo nuo žiaurios žmogžudžio rankos. Nelaimingasis sūnus, netekęs savo brangiojo tėvo, taip susigraužė, jog nutarė geriau mirti, negu be mielojo auklėtojo gyventi. Vaikščiojo visiškai nusiminęs ir verkdamas…