Riešutas
Vaikų ginčas dėl riešuto parodo, kad bylinėjimasis dažnai palieka be tikros naudos.
Vaikų ginčas dėl riešuto parodo, kad bylinėjimasis dažnai palieka be tikros naudos.
Pasodintas kriaušės medis parodo, kad darbštumas ir kantrybė duoda didesnį pelną nei greitos iliuzijos.
Vaikas nusivilia blizgančiais, bet tuščiais riešutais ir išmoksta vertinti ne išorę, o esmę.
Vagis, apimtas kaltės ir baimės, pabėga nuo savo paties šešėlio ir galiausiai yra demaskuojamas.
Mergaitės gailestingumas alkaniems paukšteliams sugrįžta kaip netikėta palaima ir atlygis.
Nedidelis riešuto kiautas tampa Dievo Apvaizdos įrankiu, išgelbstinčiu teisų grafą nuo piktadarių.
Nuolanki ir dėkinga mergaitė, pasirinkusi mažiausią bandelę, sulaukia netikėto atlygio ir pamokymo apie taiką bei kuklumą.
Tėvas, parodydamas sūnums surištų ir atskirų lazdų pavyzdį, išmoko juos, kad tik vienybėje slypi jėga ir saugumas.
Pulkininko dingusi tabokinė sukelia įtarimus, tačiau jaunas karininkas, vedamas garbės ir kuklumo, neatskleidžia savo skurdo. Tiesa paaiškėja, o jo dorumas dosniai atlyginamas.
Kuo aukštesnį pastatą norime pastatyti, tuo gilesnius pamatus turime iškasti. Dievas mus kviečia labai aukštam dalykui – tapti Dievo vaikais. „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų Dangiškasis Tėvas yra tobulas”. Todėl nuolankumas yra pirmoji krikščioniškos abėcėlės raidė. „Kas save žemina, bus išaukštintas, kas save aukština, bus pažemintas”.