Netikinčiam žmogui, tyčiojantis klaususiam, ar pamaldus žmogus neapsigaus, jei dangus tėra pasaka, krikščionis atsakė, kad daugiau apsigaus netikintysis, jei pragaras nėra pasaka. Antroji dalis pasakoja, kaip kapelionas Paryžiuje, po pamokslo apie amžinąjį pasmerkimą, netikinčiam kapitonui, pašiepiančiai klaususiam, ar pragare bus šutinama, ar kepinama, atsakė, kad šis pats patirs. Tai sujaudino kapitoną ir paskatino jį atsiversti.

Vienas netikintis norėjo kartą pajuokti pamaldų žmogų: „Klausyk! Man rodos, tu labai apsigausi, jei dangus yra tik pasaka.“ Krikščionis atsakė: „O man rodos, kad tu daugiau apsigausi, jei pragaras nėra pasaka.“ — Vienoje Paryžiaus kareivių mokykloj kapelionas sakė pamokslą apie amžinąjį pasmerkimą. Pabaigus jam kalbėti, netikintis kapitonas pašiepiančiai paklausė: „Tik vieną dalyką gerbiamasis užmiršai mums pasakyti: ar mus pragare šutins, ar kepins.“ Kunigas pažiūrėjo į kapitoną ir ramiai atsakė: „Ponas kapitone, tai patirsi tamsta pats!“ Šitoks nelauktas atsakymas sujaudino lig šiol netikintį vyrą ir nedavė jam tol ramybės, kol jis pakeitė savo gyvenimą ir atsivertė.