Vienas ištikimas Napoleono korporalas, Petras Pitois, ilgai ir sąžiningai tarnavo kariuomenėje ir visuose mūšiuose buvo vienas iš pirmųjų. 1809 metais Pitois pražuvo. Netrukus buvo surastas ir kaip pabėgėlis nuteistas mirti. Visi stebėjosi tokia ištikimiausio kario atmaina. Lankė jį draugai, pažįstami, karininkai, bet niekas negalėjo iškvosti, dėl ko jis taip pasielgė. Pagaliau pats Napoleonas apsivilko karininko rūbais ir nuėjo pas nuteistąjį Pitois. Napoleonas paėmė Pitois už rankos ir tarė: „Pasisakyk, ar tavęs nesulaikė nuo pabėgimo minties tėvų ir brolių seserų prisiminimas? Ar tu nebemyli savo gerosios motinėlės?“ — „Šito vardo prašau man neminėti, nes jis verčia mane verkti, kas kariui nepritinka.“ — „Kodėl ne? Aš pats dėl motinos mielai verkčiau ir nieko nesigėdyčiau.“ — „O, ir tamsta myli motiną! Na, tai aš galiu tamstai viską išsipasakoti.“ Pitois ėmė pasakoti: „Nieko pasaulyje taip nemylėjau, kaip savo brangiąją motiną. Gavęs laišką, kad motina sunkiai serga, aš pasiprašiau atostogų, bet man jų nebuvo duota. Po kiek laiko sužinojau, kad ji jau mirusi. Vėl pasiprašiau atostogų, kad galėčiau nuvykti nors ant motinos kapo pasimelsti. Bet ir šiuo kartu manęs neleido atostogų. Daugiau nebegalėjau iškęsti. Slapta nuvykau prie motinos kapo, paskutinį kartą su ja širdingai pasikalbėjau ir dabar jaučiuosi ramus, nors rytojaus dieną mirštu.“ Napoleonas sujaudintas prasišalino. Pitois pakorimo dieną, vedant jį prie kartuvių, tarp daugybės susirinkusių pasirodė ant balto žirgo Napoleonas ir išlaisvino pasmerktąjį.