Pasakojimas apie Saratovo kleboną kunigą Kubilių, neteisingai apkaltintą žmogžudyste ir ištremtą į Sibirą. Po 20 metų kančių, vargonininkas prieš mirtį prisipažino, kad tai jis nužudė ir paslėpė kunigo šautuvą, o savo nusikaltimą prisipažino kunigui per išpažintį, kad apsisaugotų. Kunigas mirė Sibire nesulaukęs išlaisvinimo. Pasakojimas iliustruoja išpažinties paslapties neliečiamumą ir kankinystę dėl jos.

Saratovo kleb. kun. Kubilius buvo kaltinamas už tai, kad jis užmušęs agronomą Petrovą. Negalėdamas įrodyti savo nekaltumo, jis turėjo būti ištremtas į Sibirą sunkiųjų darbų dirbti. Iškentėjęs per 20 metų tiesiog nežmonišką kančią, jis pasirodė nekaltas. Vargonininkas mirdamas pareiškė, kad jis pats užmušęs tą agronomą, kad galėtų vesti jo žmoną. Bet norėdamas nukreipti nuo savęs įtarimą ir atkreipti jį į kleboną, jis tyčia paslėpęs klebono šautuvą už bažnyčios altoriaus ir nuvedęs į tą vietą policiją. O kad jis pats galėtų visai apsisaugoti, pasakęs savo nusikaltimą klebonui per išpažintį. Valdžia, visa tai sužinojusi, kun. Kubilių pripažino nekaltą ir parašė į jo tremties vietą, kad jį kuo greičiausiai paleistų. Bet Sibiro kalėjimo direktorius trumpai atsakė: „Kunigas Kubilius prieš 4 metus jau yra miręs, nuvargęs nuo sunkaus darbo kasyklose. Tai buvo labai tylus žmogus. Beveik visada jis melsdavosi.“