Daugelis žymių menininkų ir išradėjų, tokių kaip Vatas, Heršelis, Franklinas, Fergiusonas, Kanova, Tintoretas, Karavadžas, Džotas, Haidnas, Faradėjus, Kopernikas, Kepleris, Laplasas, Hėbelis, Mencelis, Rosegeris, Šekspyras, Džonsonas, Linkolnas, Grigalius VII, Sikstas V, Adrijonas IV, kilę iš paprastų šeimų, sunkiai dirbo ir tobulėjo, pasiekdami aukštumų savo srityse. Tai iliustruoja posakį „Norėk, ir galėsi!“.

Vatas, galvodamas apie didį sumanymą padaryti garo katilą, buvo priverstas dirbti fleitas, vargonus, kompasus, kad tuo būdu užsidirbtų pragyvenimui. Heršelis, garsusis astronomas, pelnė sau duoną, grieždamas orkestre. Pertraukų metu jis išeidavo iš šokių salės, išsiimdavo teleskopą ir žiūrėdavo į žvaigždes. Po to vėl grįždavo griežti. Franklinas, perkūnsargio išradėjas, ilgai vertėsi knygų spausdinimu ir pardavinėjimu. Fergiusonas piešė portretus; Džeimsas Fergiusonas (1808–1886) buvo anglų architektas ir meno istorikas, parašęs daug veikalų apie Rytų architektūrą. Kanova, garsusis skulptorius, pradžioje buvo akmenų skaldytojas, kaip jo tėvas ir tėvo tėvas; Kanova (1757–1822), italų skulptorius, pagarsėjo savo kūriniu „Dedalas ir Ikaras.“ Žymesni jo kūriniai yra: paminklai pop. Klemensui XIII, Klemensui XIV, gracinga grupė „Amūras ir Psichė“ ir kt. Tintoretas buvo pradžioje dažytojas; Tintoretas (1518–1594), italų tapytojas, gimęs Venecijoje, piešęs daug freskų Venecijos dožų rūmuose ir bažnyčiose. Žymūs jo freskai: „Kristaus kančios ciklas“, „Marijos vainikavimas“, „Paskutinis teismas“ ir kt. Karavadžas – mūrininko pagalbininkas; Karavadžas (1569–1609), italų tapytojas, praleidęs gyvenimą labai nuotykingai, didelis natūralistas, turėjo daug įtakos Romos ir Neapolio dailininkams. Džotas – piemuo. Džotas (1266–1337), italų tapytojas ir architektas, buvo didžiausias ankstyvojo renesanso menininkas, pirmas metęs bizantiškąjį paveikslų auksavimą. Haidno tėvas buvo vežėjas. Fizikas Faradėjus buvo kalvio sūnus, ir iš pat mažens mokėsi knygrišystės, kuria vertėsi net ligi dvidešimt antųjų savo amžiaus metų. Koperniko tėvas buvo kepėjas, Keplerio – smuklininkas. Laplasas buvo ūkininko vaikas. Frydrichas Hėbelis buvo mūrininko sūnus; Frydrichas Hėbelis (1813–1863) po Šilerio ir Gėtės didžiausias vokiečių dramaturgas. Jaunystėje ne kartą badavęs, pavydėjęs šuniui graužiamo kaulo, ėjo per gyvenimą, lyg didvyris, ir laimėjo. Žymūs jo veikalai – dramos yra: „Marija Magdalena“, „Erodas ir Mariamna“, „Gigas ir jo žiedas“, „Nibelungai“ ir kt. Adolfas Mencelis pradžioje buvo paišytojas ir litografas; Adolfas Mencelis (1815–1905), labai vaisingas vokiečių tapytojas, genialiai įvairus siužetų atžvilgiu, turtingos fantazijos, piešė daugiausia Frydricho Didžiojo laikų gyvenimą. Peteris Rosegeris buvo vargingo ūkininko sūnus ir, pramokęs siuvėjo amato, ėjo iš kaimo į kaimą, pelnydamas tuo būdu sau duonos. Peteris Rosegeris (g. 1843), austrų poetas, pasižymėjęs savo mokėjimu vaizduoti gamtą ir sielos pergyvenimus. Kai kurie jo veikalai sulaukė net 12–13 laidos. Šekspyro gyvenimo gerai nežinome, bet tik tiek tikra, kad buvo kilęs iš neturtingų tėvų ir kad kurį laiką buvo teatro arklių prižiūrėtojas. Džonsonas, vienas iš Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentų, jaunas būdamas dirbo siuvykloje, o Linkolnas (irgi buvęs J. V. prezidentas) buvo paprasto darbininko sūnus ir dešimt metų pats kirto malkas. Popiežius Grigalius VII buvo kambarių tvarkytojo sūnus; Sikstas V buvo bandų ganytojo vaikas. Adrijono IV tėvas buvo toks neturtingas valtininkas, jog neturėjo pinigų net žvakei nusipirkti, ir jo sūnus pamokas rengdavo prie gatvės žibintų šviesos.