Jaunikaitis stebėjo karkvabalį, kuris negalėjo atsistoti, kol neryžo ir su dideliu pastangų pasiekė savo tikslą. Tai parodė skirtumą tarp silpno „norėčiau“ ir galingo „noriu“.

Vieną gražią gegužės mėn. popietę mokėsi jaunikaitis prie atviro lango. Staiga pro jį įlėkė karkvabalis ir nukrito aukštielninkas tiesiog ant stalo. Jaunikaitis žiūrėjo, ką vabalas darys. Šis sukosi, purtėsi, burzgė, bet atsistoti negalėjo. (Tai yra „norėčiau“). „Na!“ galvoja vabalas, „jei aš čia gulėsiu, tai arba mirsiu badu, arba kas mane užmuš.“ Ir štai su dideliu vargu išskečia sparnelius, ant kurių gulėjo, pradeda burgzti, suktis, parvirsta ant šono… „Reikia, reikia, kitaip pražūsiu!…“ Pagaliau atsistoja ir tą patį akimirksnį pakyla į aukštį. (Tai yra „noriu“). Karkvabalis nulėkė, bet jaunikaitis suprato, koks yra skirtumas tarp silpno „norėčiau“ ir galingo „noriu.“