Penktame šimtmetyje Azijoje gyveno vyskupas šv. Nikalojus, žinomas gerumu, ypač neturtingiems. Jis išdalino paveldėtus turtus. Mieste skurdo bajorų šeima be pasogos ar drabužių. Žinodamas, kad išmaldos nepriims, vyskupas slapta paliko didelę pinigų sumą pro langą. Šeima išsikapstė iš skurdo ir dėkojo nežinomam geradariui. Taip pat minima, kaip šv. Vincentas Paulietis paprašė Austrijos karalienę Oną paversti karolius duona, ir ji atidavė juos labdarybei.

Penktame šimtmetyje Azijoje gyveno vyskupas šv. Nikalojus. Jis buvo nepaprastai visiems geras, bet ypač neturtingus globodavo ir šelpdavo. Viską, ką tik jis iš savo tėvų buvo paveldėjęs, išdalino vargstantiems ir skurstantiems. Mieste, kur šv. Nikalojus gyveno, skurdo viena bajorų šeima: tėvas ir trys dukterys. Mergaitės neturėjo ne tik jokios pasogos, bet ir žmoniško apsivilkimo. Todėl jokie piršliai pas jas neužvažiuodavo. Šventasis vyskupas pradėjo galvoti, kaip čia padėti nelaimingai bajorų šeimai. Jis žinojo, kad nei tėvas nei dukterys išmaldos nepriims. Todėl vieną vakarą nuėjo prie jų namų ir slaptai padėjo pro atvirą langą ant stalelio didoką pinigų sumą. Vargšai bajorai pasikėlė iš skurdo ir per visą amžių dėkojo nežinomam geradariui. — Bado metu šv. Vincentas Paulietis susitiko Austrijos karalienę Oną, kurios krūtinę puošė brangūs karoliai, ir tarė jai: „Mano ponia, padaryk, kad šie žemčiūgai pavirstų duona!“ Karalienė čia pat nusiėmė nuo kaklo savo brangiuosius karolius ir atidavė juos labdarybės apaštalui, kurs karalienės karolius tuojau pardavė ir gautus pinigus išdalino vargšams.