Paveikslas vaizduoja jaunuolį, besiveržiantį link kūniškų smagumų fėjos, nepaisydamas mirties, laukiančios siaurėjančio tilto gale virš bedugnės. Tai simbolizuoja žaidimą su aistromis, vedančiomis į pražūtį.

Tautiškame Berlyno muziejuje kabo įspūdingas paveikslas. Į jį pažiūrėjus, pradeda kilti kažkokios liūdnos mintys. Baisioj bedugnėj šniokščia kalnų upelis. Per pačią gelmę pertiestas lieptas, kuris juo tolyn, juo eina siauryn. Per jį joja smarkiu šuoliu raudonveidis, žibančiomis akimis jaunikaitis. Jis nepaiso bedugnės, nežiūri, jog lieptas vis eina siauryn; jo akys nukreiptos tik į vieną vietą: ten aukštai ant uolos moja jam kūniškų smagumų fėja. Prie josios pririštas jo žvilgsnis, į ją jis veržiasi visa jaunystės ugnimi. O prie jo dešinės žengia mirtis su smėlio laikrodžiu rankoje. Tuoj išpuls pro siaurą vamzdelį paskutinė smiltelė… Raitelis artinasi prie siauriausios liepto vietos… Jis kris… Žirgas ir jojikas nugramzdės bedugnėn!… Po juo ūžia kalnų upelis, o toliau pragaras veria savo vartus.