Pasakojimas apie protestantizmo įkūrėjo Martyno Liuterio savavališką išpažinties panaikinimą. Jo draugas ir pasekėjas Melanchtonas manė, kad tai didelė klaida, ir neklydo, nes netrukus paplito ištvirkimas. Patys protestantai prašė grąžinti išpažintį, bet Liuteris atsisakė. Karalius Karolis V taip pat atsisakė grąžinti išpažintį, sakydamas, kad jei protestantai jos nepriėmė iš Dievo, tai iš jo tikrai negaus. Pasakojimas kritikuoja išpažinties panaikinimą protestantizme.

Vienoje Prancūzijos pilyje gyveno kunigas. Kartą vėlai vakare kažkas pabarbeno į jo duris. Atidaręs duris, kunigas pamatė vyriškį, kuris tuojau ėmė prašyti išklausyti jo išpažinties. Per išpažintį nepažįstamasis pasisakė, kad jam esą įsakyta tą naktį išsprogdinti pilį. Kunigas visaip jį atkalbinėjo nuo to baisaus darbo, bet vyriškis nenusileido ir išėjo negavęs išrišimo. Negalėdamas išduoti išpažinties paslapties, kunigas pasiliko pilyje ir rengėsi mirčiai. Ėjo nemigo valandos, bet pilies sprogdinimo vis nebuvo. Priešaušryje vėl kažkas pabeldė į jo duris. Nudžiugo kunigas, pamatęs tą patį nepažįstamąjį, kuris vėl prašė išklausyti jo išpažinties, sakydamas: „Atleisk, gerasis tėve, kad aš taip tamstą varginu. Aš esu didžiausias nusidėjėlis. Jau seniai norėjau atlikti viso gyvenimo išpažintį, bet vis bijojau, kad kunigas neišpasakotų mano darbų. Dabar matau, kad tikrai laikoma išpažinties paslaptis, todėl tuojau išpažinsiu viso gyvenimo nuodėmes.“