Pasakojimas apie Liono protestantą, kuris norėjo pereiti į Katalikų Bažnyčią, bet delsė. Vieną dieną jis vengė susitikti su kunigu, nešančiu Švenčiausiąjį pas ligonį, bet kur bepasuko, vis susitikdavo kunigą. Galiausiai jis pasislėpė kambaryje, kur gulėjo mirštantis ligonis, pas kurį kunigas ir ėjo. Ten protestantas pasijuto Dievo malonės nugalėtas ir paprašė priimti jį į Katalikų Bažnyčią. Pasakojimas pabrėžia, kad Dievo malonė seka žmogų.

Vienas Liono protestantas, rašo Moduitas, dažnai galvodavo apie perėjimą į Katalikų Bažnyčią, bet vis neprisiversdavo padaryti šį garbingą žygį. Vieną dieną jis pamatė gatvėje ateinantį kunigą su Švenčiausiuoju. Nenorėdamas su juo susitikti, jis greit pasuko į kitą gatvę. Bet ir čia jis pamatė tą patį kunigą. Tada protestantas įėjo į atvirą kiemą, kur kaip tik ir kunigas ėjo su Paskutiniais Sakramentais. Keistuolis slapukas greitai įėjo į pirmąjį namo aukštą. Ir kunigas paskui jį. Tas palipėjo į antrą aukštą. Ir kunigas seka jo pėdomis. Taip Švenčiausiasis niekur nebeatstojo nuo bėgančio protestanto. Radęs atviras duris, protestantas įsmuko į kambarį, kur gulėjo mirštąs ligonis ir pas kurį kunigas ir buvo pašauktas. Tik dabar protestantas pasijuto Dievo malonės nugalėtas, puolė ant kelių prieš Jėzų Švč. Sakramente ir prašė priimti jį į savo tikrųjų sekėjų eiles. — Dievo malonė dažnai suklydusius tiesiog sekioja, kad grąžintų vėl prie Dievo.