Prūsijos karalius Fridrichas II pasikvietė filosofą Volterą, kuris puotos metu tyčiojosi iš tikėjimo ir pareiškė parduosiąs savo vietą danguje už talerį. Miesto galva atsistojo ir pasakė, kad Prūsijoje niekas neparduoda to, ko neturi, ir pasiūlė didelę sumą, jei Volteras įrodys, kad turi vietą danguje. Volteras nutilo, o karalius jį pagyrė.

Prūsijos karalius Fridrichas II kartą pasikvietė į pokylį ir laisvamanį filosofą Volterą. Kaip paprastai, pradėjus tyčiotis iš tikėjimo tiesų, Volteras tarė: „Aš savo vietą danguje mielai parduočiau ir už vieną talerį.“ Tai girdėdamas, garbingas senelis miesto galva atsistojo ir tarė: „Pone Volterai! Pas mus, Prūsijoje, niekas neparduoda to, ko jis nėra savininkas. Aš mielai sumokėsiu ir du tūkstančius talerių už tamstos vietą danguje, jeigu tik įrodysi, kad tamsta ją danguje turėsi.“ — „Bravo!“ sušuko Fridrichas Didysis. Volteras nutilo, it žadą prarijęs.