Jaunikaitis šventadieniais eidavo į pamaldas, bet likdavo šventoriuje. Klebonui įspėjus, jis atsakė, kad girdi kunigą ir vargonus. Vėliau jis susirgo ir kliedėdamas matė save beldžiantį į dangaus vartus. Šv. Petras neįleido, sakydamas, kad jis ir už durų girdėjo, kas ten vyksta. Sujaudintas regėjimo, jaunikaitis pasitaisė.

Ilgą laiką vienas jaunikaitis, nuėjęs šventadieniais į pamaldas, neidavo į bažnyčią, o smoksodavo šventoriuje. Tai pastebėjęs, senelis klebonas jį įspėjo ir prašė eiti į bažnyčią. Bet jaunuolis atrėžė: „Aš ir iš šventoriaus girdžiu kunigą giedant ir vargonus grojant.“ Staiga jaunikaitis suserga ir pradeda kliedėti. Tarp ko kito jis mato šitokį vaizdą. Jis miršta ir barškina į dangaus vartus, prašydamas šv. Petrą įleisti. Šv. Petras praveria duris ir sako jam: „Ko tu į dangų veržiesi? Juk tu ir už durų būdamas girdi, kas jame dedasi!“ Jaunikaitis taip giliai persiėmė tuo vaizdu, kad pagijęs metė blogą paprotį smoksoti per Mišias šventoriuje.