Kontrastuojant su Rytų bažnyčiomis, kurių vadovus dažnai skirdavo, atstatydindavo ar persekiodavo pasaulietiniai valdovai (kaip Rusijoje carai), pabrėžiama popiežiaus, kaip Katalikų Bažnyčios galvos, nepajudinamumo ir nepriklausomybės svarba.

Kiekviena tautinė bažnyčia priklauso nuo krašto valdovo. Maskvoje, pav., Izidorių, sugrįžtantį iš Florencijos suvažiavimo, Vosylius III liepia vyskupams iškeikti – ir vyskupai jį iškeikia, ir jis tik pabėgdamas išsigelbsti nuo laužo. Vosyliaus įpėdinis, Ivanas III, sužinojęs apie Cargrado paėmimą, pats skiria metropolitus, tarp jų ir jauną dvariškį, Danielių, kurs jo bigamiją aprobavo. Ivanas IV Baisusis visą eilę metropolitų kelia, verčia, engia, cerkvėse niekina, ant laužų degina. Borisui Godunovui įsinori turėti Maskvoje patriarchą – ir tučtuojau įsisteigia Maskvos patriarchatas. Caras Aleksiejus panorsta reformuoti liturgines knygas; tūkstančiai žmonių priešinas, bet patriarchas Nikonas ir valdiška cerkvė reformą įgyvendino. Pagaliau Petras Didysis panaikina patriarchatą ir steigia nelygų ministerinį biurą religiniams reikalams, vadinamą Šventu Sinodu; cerkvės galva pasidaro imperatorius… — Popiežius – nepajudinamoji uola.