Generolas Marionas, kovodamas už tėvynę, patyrė didelius nepriteklius. Jis ir jo kariai kovojo be atlyginimo, blogai apsirengę ir maitindamiesi šaknimis, bet jų atsidavimas „Idėjai“ (tėvynei) suteikė jiems nepalaužiamą jėgą. Anglų karininkas, matydamas tokį atsidavimą, suprato, kad kovoti su jais beviltiška.

„Ne!“ sušuko gen. Marionas, kai aplankęs jį anglų karininkas norėjo grįžti namo. „Dabar kaip tik pietūs; tikiuosi, tamsta neatsisakysi ir pasiliksi su manim papietauti.“ Svečiai, nustebę, pažvelgė į jį, nes nematė niekur jokio katiliuko ar kito indo. Bet tai buvo tik pirmas netikėtas atsitikimas su juo tą dieną. Jis buvo atvestas į priešininkų kariuomenę su parlamentaro vėliava ir užrištom akim. Tikėjosi pamatysiąs nepaprastą generolą ir didvyrių kariuomenę, nes garsiosios „Lapės“ kariuomenės būrys buvo šmėkla raudonosioms milinėms Karolinoje. Kai jam atrišo akis ir privedė jį prie generolo, jis pamatė apdegusį ir liesą mažą žmogų, vos naminiais rūbais apsirėdžiusį, o vyresniųjų karininkų vietoje, mundurais pasipuošusių, – saują įdegusių saulėje milicininkų (laisvanorių kariuomenės). „Tamošiau,“ tarė Marionas vienam savo žmonių, kai svečias sutiko pasilikti pietauti, „duok mums pietų.“ Kareivis lazda iškrapštė iš pelenų bulvių. „Bijau,“ tęsė toliau generolas, „kad mūsų pietūs nepasirodys tamstai tokie geri, kokių norėtum, bet tai viskas, ką mes turim.“ Karininkas pradėjo valgyti bulves iš mandagumo, bet tuoj ėmė širdingai juoktis iš nepaprastų pietų. „Atleisk man, generole,“ tarė, „juk ne visuomet galima susivaldyti. Spėju, kad šie pietūs skiriasi nuo įprastų tamstai valgymų, turbūt, tamsta geriau valgai.“ — „Galbūt blogiau,“ atsakė generolas, „nes dažnai atsitinka, kad net bulvių negalime gauti kiek reikiant.“ — „Viešpatie,“ sušuko karininkas, „bet, jei jums duoda blogą maistą, tai gaunate gerą algą?“ — „Nė vieno cento,“ tarė Marionas, „nė vieno cento!“ — „Dievulėliau! Turite labai blogai jaustis. Nesuprantu, generole, kaip visa tai galima pakelti.“ — „Kodėl gi ne!“ atsakė Marionas. „Tokie dalykai pareina nuo jausmų. Širdis yra visa, o kai ji veikia, žmogus nieko negali. Daugeliui žmonių pasirodytų negalimas dalykas padaryti iš savęs vergą keturiolikai metų. Bet tegu jis tik bus iki ausų įsimylėjęs, o dar tokią gražią merginą, kaip Rachelė, tai, lygiai kaip jaunasis Jokūbas, nepabijos tarnauti keturioliką metų. Tas pat yra ir su manim. Esu įsimylėjęs, mano mylimoji – tai Idėja, ir tikrai esu laimingas. Greičiau kovočiau už tėvynę, šaknimis maitindamasis, negu stovėčiau šalia, turėdamas visus Saliamono išteklius. Tuo tarpu dabar stovėdamas ant žemės, kurią man mano gimimas davė, džiaugiuosi, nesąs jos vertas. Žiūriu į tuos mylimus aplinkui medžius ir jaučiu, kad nepadarysiu jiems gėdos. Būsimųjų kartų vaikai gali niekuomet mano vardo negirdėti, bet džiugina mano širdį, kai pamanau, kad prisidedu prie jų laisvės ir laimės.“ Kai anglų karininkas sugrįžo, pulkininkas jį paklausė: „Kodėl esi toks susirūpinęs?“ „Aš mačiau amerikiečių kareivius. Jie kovoja be užmokesčio, blogai apsirengusius, maitinančius šaknimis ir geriančius vandenį, ir visa tai Idėjos vardu. Ko gi mes galime laukti iš kovos su tokiais žmonėmis?“ Prie pirmos progos jaunasis karininkas išėjo iš kariuomenės, nes žinojo, kad atsidėjimas, kuris gali nugalėti tokias sunkenybes, yra nenuveikiamas.