Pasakojimas apie išpuikusį didžiūną Lietuvoje, kuris draudė baudžiauninkams artintis. Per audrą jam skęstant ežere, baudžiauninkai jo negelbėjo, tik lenkėsi. Klebonas sudraudė juos ir paliepė gelbėti didžiūną. Tai buvo nemalonus, bet naudingas pamokslas didžiūnui, kuris po to elgėsi kitaip. Pasakojimas iliustruoja pamokos per gyvenimo įvykius galią.

Tais dar laikais, kada Lietuvoje tebebuvo baudžiava ir didžiūnai į paprastus žmones su panieka žiūrėjo, vieną vakarą į savo dvarą atvažiavo praleisti atostogų išdidus ir išpuikęs didžiūnas (magnatas). Jis uždraudė artintis prie savęs baudžiauninkams ir liepė nuo tolo save sveikinti. Vieną dieną tasai išpuikėlis didžiūnas plaukiojo ežere laiveliu. Ūmai kilo audra, apvertė laivelį, ir didžiūnas, nemokėdamas plaukti, pradėjo skęsti. Nors skęstantį didžiūną matė keli baudžiauninkai, bet jo negelbėjo, tik žemai jam lenkėsi. „Gelbėkit mane!“ šaukė skęstantis. „Neturime teisės, šviesiausias pone, savo nevertomis rankomis prisiliesti prie tamstos gražiausio kūno,“ teisinosi baudžiauninkai. Tik netikėtai atėjęs klebonas sudraudė valstiečius ir paliepė gelbėti skęstantįjį. Pamoka didžiūnui buvo, tiesa, nemaloni, bet naudinga.