Babilonijoje du seni teisėjai melagingai apkaltino Zuzaną paleistuvyste, kai ji atsisakė nusidėti su jais. Zuzana pasirinko mirtį, bet ne nuodėmę Dievo akivaizdoje. Pranašas Danielius atskleidė teisėjų melą apklausęs juos atskirai, ir Zuzana buvo išgelbėta.

Babilonijoje du seni žydų teisėjai, žadinami nevaldomų jausmų, sumanė prievarta įtraukti į nuodėmę turtuolio Joakimo žmoną Zuzaną. Kartą, kai ji buvo viena, juodu įlindo į sodą ir pradėjo ją kalbinti nusidėti. „Niekas mus nematys“, sako juodu, „but jeigu tu nesutiksi, mudu tave apskųsiva kaip paleistuvę“. Zuzana jiedviem atsakė: „Aš suspausta iš abiejų pusių. Jeigu aš tą nuodėmę padarysiu, – turėsiu mirti; ir jeigu nepadarysiu, iš jūsų rankų vistiek neišsisuksiu. Verčiau pakliūti į judviejų rankas ir kęsti gėdą bei mirtį, negu nusidėti Dievo akivaizdoje“. Ir, tai tarusi, pradėjo garsiai šaukti. Abudu teisėjai taipgi pradėjo rėkti. Subėgo žmonių. Teisėjai ją apskundė, pristatė į teismą ir neteisingai pasmerkė mirti. Kai Zuzana buvo vedama žudyti, Danielius pranašas sulaikė minią, kuri pagal žydų įstatymus turėjo teisę pasmerktą nužudyti. Danielius tvirtino, kad Zuzana yra nekalta. Ją sugrąžino atgal į teismą ir čia pranašas, ištyręs abudu skundikus atskirai, įrodė pasmerkimą esant melagingą. Teismas nutarė abudu skundikus nužudyti.