Vestalė, apkaltinta skaistybei ir nuteista gyva palaidoti, ramiai priėmė mirtį, nes buvo nekalta, parodydama savo dorybę miniai.

Kartą vieną vestalę apkaltino, buk ji nusidėjusi skaistybei ir užgesinusi šventąją ugnį. Ją pasmerkė užmūryti gyvą žemėje, kad badu numirtų. Kada vestalė atėjo prie duobės, ji ramiai apsidairė, pažiūrėjo į kvailą, kerštu užsidegusią minią, pakėlė akis į dangų ir kuo ramiausiai žengė į duobę. O kada jos šilko rūbai truputį užsikabino, ji atsargiai juos pataisė ir įžengė į tą baisųjį kapą. Jos akyse nesužibo nei ašaros, nei veide nebuvo matyti susikrimtimo, nes ji buvo nekalta.