Pasakojimas apie sunkiai sergantį kompozitorių Liuli, kuris parašė daug nemoralių dainų. Kunigas atsisakė jam suteikti išrišimą, jei jis nesunaikins savo naujausios, dar neišleistos nemoralios kompozicijos. Liuli sutiko ir įsakė sunaikinti gaidų sąsiuvinius. Tačiau, kunigui išėjus, jis pasakė draugui, kad dar turi partitūrą. Pasakojimas iliustruoja netikrą atgailą.

Paryžiuje gulėjo smarkiai sirgdamas kompozitorius Džiovanis Batista Liuli, autorius daugelio išgarsėjusių savo nemoralumu dainelių, kurios buvo daug papiktinimo sukėlę. Pašauktas prie ligonio kunigas nenorėjo duoti išrišimo, jeigu ligonis nesunaikins bent naujausios, dar neišleistos kompozicijos, jau spėjusios pagarsėti savo nedorumu. Liuli sutiko ir įsakė surinkti visus atskirų balsų ir akompanimento gaidų sąsiuvinius ir sunaikinti. Kai kunigas išėjo, vienas kompozitoriaus draugų ėmė prikaišioti, kam sunaikinęs savo kūrinį. „Nėra ko nusiminti,“ atsakė šypsodamasis Liuli: „ana ten kampe dar guli jo partitūra.“