Žymus vokiečių rašytojas H. Heine, praradęs tikėjimą, puoselėjo prietarą ir gerbė pagonių deivės Veneros statulą. Gyvenimo pabaigoje, ištiktas ligos ir praradęs regėjimą, jis nuėjo pas statulą ieškoti paguodos, bet rado tik šaltą, bejausmį akmenį. Tai iliustruoja stabmeldystės tuštybę ir aklumą, nes žmogus be Dievo linksta prie prietarų ir beprasmiškų objektų.

Vienas žymus vokiečių rašytojas, vardu H. Heine, buvo nustojęs tikėjimo. Kaip visi bedieviai, taip ir jis turėjo kai kurių prietarų. Pav., jis labai gerbė senovės romėnų derlingumo ir paleistuvystės deivę Venerą. Gyvendamas Paryžiuje, jis dažnai eidavo į Luvro muziejų, kame buvo graži tos deivės statula; jis mėgdavo į ją žiūrėti. Paskutiniais jo gyvenimo metais ištiko jį didelė nelaimė: jis beveik visiškai neteko regėjimo, o baisūs skausmai strėnose paguldė jį ir į patalą. Jausdamas jau beirstančią savo sveikatą ir slėgiamas sunkių minčių, jis vargais negalais nusivilko į minėtąjį muziejų pas Veneros statulą, tikėdamasis rasiąs suraminimo, paguodos. Bet, deja, skaudžiai apsivylė. Statula buvo šalta, bejausmė, kaip tas akmuo, iš kurio ji padaryta. Parymojęs kiek ties ja, dar labiau nusiminęs grįžo į savo namus, kurių slenksčio, deja, jam nebebuvo lemta peržengti. Grįždamas jis mirė.