90 metų senelis Eleazaras, persekiojamas sirų karaliaus Antiocho, atsisakė valgyti kiaulieną ir išsižadėti žydų tikėjimo. Jis atmetė draugų patarimą apgauti, nes nenorėjo papiktinti jaunimo ir nusidėti Dievui. Mirė kankinys, sutvirtinęs tautos tikėjimą.

Sirijos karalius Antiochas užkariavo Jeruzalę ir išniekino jos gražiąją bažnyčią. Nedorasis karalius norėjo ir žydų tautą atitraukti nuo tikrojo Dievo. 90 m. seneliui Eleazarui buvo įsakyta mesti žydų tikėjimą, kuris draudžia valgyti kiaulieną. Narsusis senelis griežtai atsisakė mesti tėvų ir senelių tikėjimą ir valgyti kiaulieną. Tada ėmė žiauriai jį kankinti. Negailestingai žiodė ir bandė varu įkišti burnon uždraustąją mėsą. Nenugalėdami narsiojo Dievo įsakymų laikytojo, pagonys nutarė jį nužudyti. Kai kurie Eleazaro draugai siūlė jam neuždraustos mėsos, kurią slaptai gavęs galėsiąs sakyti, kad tai uždraustoji. Taip jis būtų išvengęs mirties. Bet Eleazaras atsakė: „Mano amžius neleidžia veidmainiauti. Jaunimas galėtų pasakyti, kad senis Eleazaras jau virto pagoniu. Taip aš juos papiktinčiau, ir ant mano žilos galvos kristų baisi gėda. Ir kas man iš to, jei aš išvengsiu žmonių kankynės? Dievo bausmės aš neišvengsiu nei gyvas, nei miręs. Geriau tad vyriškai mirsiu už šventąjį įstatymą.“ Po tų žodžių vargšą senelį ėmė negailestingai plakti. Artėjant mirties valandai, narsusis senelis dar ištarė: „Viešpatie, Tu žinai, kad aš šitas kančias kenčiu Tavęs bijodamas!“ Eleazaro pavyzdys sutvirtino visos tautos tikėjimą.