Lengvas kelias dažnai veda į pražūtį.

Jaunas karalaitis tarė sykį: „Kam Dievas sutvėrė muses bei vorus? Iš to gyvio nė vienas žmogus naudos neturi! Kad galėčiau, visus juos išnaikinčiau iki vienam.“

Jo mokytojas atsakė: „Visas sutvėrimas, visas tas didelis Apvaizdos ūkis taip išmintingai yra sutaisytas, Jog visi, net ir mažiausi padarėliai, yra naudingi, nors mes ir ne visuomet tą naudą galime numatyti“.

„Na, žinoma! — tarė karalaitis, — gamtos visumos žvilgsniu tokie gyvulėliai gali būti ir naudingi. Bet atskiram žmogui jie vis dėlto labai įkyrūs“.

„Ir pavieniam žmogui, — kalbėjo mokytojas, — gali Dievas per mažiausį savo sutvėrimėlį dideliausią geradarybę suteikti, kartais net gyvybę išgelbėti“.

„Manau, negalimas tai daiktas, — atsakė karalaitis, — kad man kada nors musė arba voras išgelbėtų gyvybę“.

Po keleto metų išėjo karalaitis į karą ir sykį teko jam nuo priešininko bėgti. Pavargęs atsigulė jis vakare miške po medžiu ir užmigo. Priešininko kareivis su pliku kardu rankoje buvo jau beprisiartinęs prie karalaičio; norėjo jį iš pasalų užpulti ir nužudyti. Bet kaip tik tuo metu atskrenda musė ir taip skaudžiai įkanda karalaičiui į žandą, kad tas tuoj nubunda.

Karalaitis šast ant kojų, ištraukė kardą — ir kareivis pabėgo.

Dabar karalaitis pasislėpė girios oloje. Per naktį voras nurezgė olos prieangyje savo tinklą. Rytojaus dieną eina du kareiviai, jo ieškodami, pro tą olą. Karalaitis girdėjo, kaip jie tarp savęs kalbėjo. „Žiūrėk, — tarė vienas, — štai šičia jis bus pasislėpęs!“ — „Ne, — atsakė antras, — ten jo negali būti: eidamas būtų voratinklį prieangyje suplėšęs“.

Nuėjus kareiviams toliau, karalaitis, pakėlęs rankas, tarė susigraudinęs: „Dieve geriausias, dėkui Tau! Vakar per musę, šiandien per vorą išgelbėjai man gyvybę. Kaip tai visa yra gera, ką Tu leidai!“