Mozūrų pelkių mūšis, kuriame rusų kariai skendo klampiose pelkėse, palyginamas su nedoru gyvenimu, vedančiu į pražūtį.

Vienas iš baisiausių Didžiojo karo mūšių buvo prie Mozūrų ežerų. Rytų armijos vadas Hindenburgas, labai gerai pažinęs visas šias apylinkes, priviliojo rusų kariuomenę prie šitų pelkių. Rusų eilės neišlaikė vokiečių puolimo ir leidosi bėgti. Prieš jų akis buvo tik klampūs ežerai, o užpakaly – priešų ugnis. Ir štai pasirodė baisus reginys! Bėgantieji rusai užėjo ant samanų, kurios atrodė lyg kieta žemė, bet iš tiesų tai buvo tik plonas sluoksnis, užtraukęs apačioj esantį vandenį ir skystą purvą. Pasibaisėjimas paėmė vokiečius, kada šie pamatė, jog rusų pulkai skęsta pelkėse. Vieni buvo įklimpę ligi kelių, kiti jau baigė grimzti. Nesuskaityoma daugybė rankų kyšojo iš dumblo ir ieškojo, ar neras ko nors nusitverti. Mirties šauksmai sklaidėsi po orą. Pagalbos! Pagalbos! Bet purvinos bangos juos tuoj palaidojo. — Nedoro gyvenimo paveikslas.