Sunkiai sergantis vyras, ilgus metus buvęs be Bažnyčios, netikėtai panoro susitaikyti su Dievu ir priimti Sakramentus. Paaiškėjo, kad jo motina, prieš mirtį, karštai meldėsi Jėzaus Širdžiai už jo atsivertimą.

1896 m. kun. P. Giordani, Jėzaus Draugijos narys, netoli Niujorko vadovavo jėzuitų ordeno namams. Vieną dieną jį pakvietė prie ligonio. Kun. Giordani greitai rengiasi, bet kiek nekantraudamas, nes ligonis daug kartų kunigą jau buvo atstūmęs, išvaręs iš savo kambario. Kun. Giordani dar labiau nustebo, kai įžengė į kambarį ir pamatė buvusį Bažnyčios priešą su iškeltom rankom ir maloniu veidu belaukiantį sakmento. Kunigas klausia: „Iš kur gavai tą malonę? Turbūt pats ją išprašei iš gerojo Dievo!“ — „Ne,“ atsakė ligonis, „daug metų, kai nuo Bažnyčios atpuoliau. Bet aš turiu gerą motiną, kuri už mane meldžiasi. Kada aš paskutinį kartą ją mačiau (jau bus dvylika metų), ji man tada maloniai tarė: „Karoliau! Visi mano priminimai ir raginimai grįžti prie Dievo neatnešė tau naudos. Dabar aš ieškosiu pagalbos Dieviškoje Jėzaus Širdyje – nepaliaujamai jos prašysiu!…“ Po to, ligonis ištraukė drebančiomis rankomis laišką iš po pagalvės ir susijaudinęs tarė: „Šis laiškas mano motinai, kuriuo pranešu, kad jos maldos veltui nenuėjo. Gerasis kunige, imk jį ir eidamas pro paštą įmesk į laiškų dėžutę.“ Kunigas paėmė laišką ir susimąstęs prabilo: „Tai tavo motinai laiškas? Bet ji jau dveji metai, kaip mirusi. Taip, jos paskutiniai žodžiai: Mylimoji Jėzaus Širdie, gelbėk mano sūnų Karolių! šiandieną išsipildė.“ Tą pačią dieną Karolis susitaikė su Dievu, kurią jo motina ištarė tuos reikšmingus žodžius.