Pasakojimas apie jaunuolį, atėjusį pas kleboną pasitarti dėl vedybų su neturtinga mergaite. Klebonas, klausdamas apie mergaitės dorybes (dainavimą, grožį, piešimą, išsilavinimą, pažintis) ir rašydamas nulius, o galiausiai apie jos pamaldumą, parašė vienetą prieš nulius, sakydamas, kad ji verta milijono. Pasakojimas pabrėžia, kad dorybės, ypač pamaldumas, yra brangesnės už materialinį kraitį.

Pas vieną kleboną atėjo jaunikaitis pasitarti vedybų reikalu. Jis prašė patarti, ar rinktis į gyvenimo drauges tą mergaitę, kuri neturi jokio kraičio? Klebonas paėmė pieštuką ir ant švaraus popieriaus lapo parašė nulį. „Bet ji moka gražiai dainuoti!“ Gyvai atsiliepė jaunikaitis. Klebonas parašė antrą nulį. „O kaip ji graži!“ Ant lapo atsirado trečias nulis. „Ji moka net piešti.“ Klebonas parašė ketvirtą nulį. Jaunikaičiui pareiškus, kad jo mylimoji turinti aukšto laipsnio diplomą, klebonas pridėjo dar vieną nulį. „Ir kiek pažinčių ji turi su žymiais žmonėmis!“ Ant popieriaus jau pasidarė šešių nulių eilė. „Pagaliau, kunige, ji yra labai gera katalikė,“ tarė jaunikaitis. Tada klebonas iš nulių kairės prirašė vienetą ir pasakė: „Imk ją, sūnau: ji verta vieno milijono.“