Bethovenas, išgirdęs neregią merginą grojant jo sonatos dalį ir trokštant išgirsti gerą muziką, apsilankė jos namuose. Sužavėtas jos meilės muzikai, jis improvizavo „Mėnulio sonatą“ ir vėliau ją užrašė.

„Vieną mėnesienos naktį, žiemą,“ rašo Bethoveno biografas, „ėjome ankšta gatvele Bonos mieste.“ — „Pst!“ sušuko didis kompozitorius, sustodamas prieš mažą, pajuodusį namelį, „kas tai per gaidos? Tai iš mano F. sonatos. Ha! Kaip tai puikiai paskambinta.“ Sonata viduryje nutrūko, ir verkšlenantis balsas sušuko: „Negaliu toliau. Tas kūrinys toks gražus, kad ne man jį kaip reikiant paskambinti. Nieko nepasigailėčiau, kad nors vieną kartą galėčiau patekti Kelne į koncertą.“ — „Bet sesute,“ atsiliepė kitas balsas, „kam gi gailėtis to, kam neturim pinigų, juk vos įstengiam butą apmokėti.“ — „Tavo teisybė,“ atsiliepė pirmasis balsas. „O visgi taip norėčiau nors vieną kartą gyvenime išgirsti gerą muziką. Bet nieko iš to nebus.“ — „Įeikime pas juos,“ tarė Bethovenas. „Įeiti,“ pratariau, „ko gi tenai eisime?“ — „Paskambinsiu jai,“ atsakė mano draugas, įsikarščiavęs. „Čia yra jausmo, dvasios, supratimo. Skambinsiu jai, o ji mano muziką supras.“ — „Atsiprašau,“ tarė įeidamas į kambarį, kuriame pamatė jauną vyrą, sėdintį prie stalo ir lopantį seną avalinę ir jauną mergaitę, nuliūdusią ir į fortepijoną atsirėmusią. — „Girdėjau muziką, ir tai leido man įeiti. Esu muzikas. Aš, aš taip pat girdėjau šį tą iš jūsų pašnekesio. Norėtum tamsta girdėti… tai yra, norėtum tamsta… tai yra… Ar galiu ką nors tamstai paskambinti.“ — „Ačiū,“ atsakė kurpius, „bet mūsų fortepijonas netikęs, be to, ir gaidų mes neturime.“ — „Neturit tamstos gaidų?“ sušuko, nustebęs kompozitorius, „tai kaip gi tamsta… Ak, atsiprašau,“ pridūrė nutildamas, kai pamatė, kad jauna mergaitė buvo neregė. — „Nepastebėjau anksčiau. Tai tamsta skambinai iš klausos. Bet kur tamsta girdi muziką, jei nelankai koncertų.“ — „Gyvenome Briūlėje dvejus metus, ir ten klausiausi vienos ponios muzikos, kuri gyveno netoli mūsų. Vasaros vakarais jos buto langai būdavo atdari, aš vaikščiodavau palangėmis klausydamasi.“ Bethovenas atsisėdo prie fortepijono. Niekad nebuvau girdėjęs jo geriau skambinant, kaip šį kartą, kada skambino neregei merginai ir jos broliui. Netgi rodėsi, kad senasis fortepijonas įgavo įkvėpimo. Abu jauni žmonės sėdėjo tartum užburti magiškų, saldžių garsų, kurie, ritmingai kildami ir leisdamiesi, plaukė. Staiga vienintelės žvakės liepsna sudrebėjo, susilpnėjo, dar kartą sušvito ir užgeso. Tamsa užliejo kambarį, vietomis prasiskverbė mėnulio blyški šviesa, bet muzikas nesiliovė, tartum buvo mintyse paskendęs. „Nepaprastas žmogus,“ tarė kurpius dusliu balsu. „Kas tamsta toks?“ — „Klausyk,“ atsakė muzikas ir paskambino vieną vietą iš sonatos F. „Tai tamsta esi Bethovenas!“ sušuko nustebę jauni žmonės. „O, paskambink tamsta mums dar kartą!“ pridūrė, matydami, kad jis atsikėlė, rengdamasis išeiti. „Dar tik vieną kartą!“ „Mėginsiu improvizuoti mėnulio sonatą,“ tarė, žiūrėdamas susimąsčiusiom akim į žvaigždes, mirgančias malonia šviesa giedro žiemos dangaus tolyje. Staiga prabilo nepaprastai maloni ir ilgesio kupina gaida, kuri lengvai slinko per fortepijoną, kaip švelnutė mėnulio šviesa per žemę. „Likite sveiki“, tarė pabaigęs, rengdamasis išeiti. „Ateisi dar tamsta kada nors?“ vienu balsu paklausė jaunieji. „Taip, taip,“ tarė skubiai Bethovenas, „ateisiu ir duosiu tamstai kelias pamokas. „Likite sveiki.“ Paskum tarė į mane: „Grįžkime greitai namo, kad galėčiau surašyti tą sonatą, kol dar atmenu.“ Greitai sugrįžome, o Bethovenas neatsikėlė nuo stalo, kol nepradėjo švisti. Rankose laikė „Mėnulio sonatą.“