Pasakojimas apie senovės meksikiečių krikšto apeigas, kai gimusio kūdikio lūpos ir krūtinė buvo apšlakstomi vandeniu, tikint, kad tai nuplaus tėvų nuodėmes ir padės išaugti tobuliems. Apeigų metu buvo meldžiamasi už kūdikio stiprybę įveikti gyvenimo sunkumus. Po kelių dienų kūdikis būdavo išmaudomas, meldžiant, kad piktoji dvasia pasišalintų. Pasakojimas pabrėžia krikšto svarbą ir siekį apsaugoti kūdikį nuo blogio.

Gimusio pagonių meksikiečių kūdikio lūpytės ir krūtinėlė būdavo apšlakstomi vandeniu, kad tuo būdu kūdikis būtų iš karto nuplautas nuo tėvų nuodėmės, kad jo širdelė taptų švari ir kad jis galėtų tobulu žmogumi išaugti. Atlikdami tas apeigas, meksikiečiai kalbėdavo: „Mielas vaikeli! Dievas sukūrė tave danguje ir paleido ant žemės. Bet žinok, kad žemiškasis gyvenimas yra skurdus, vargingas. Tik sunkiai dirbdamas tu galėsi prasimaitinti. Tepadeda tau Dievas nugalėti visas gyvenimo kliūtis!“ Po kelių dienų gimusįjį kūdikį išmaudydavo, šaukdami: „Kur tu, piktoji dvasia, esi, kokiame kūdikio sąnaryje tupi? Išeik, prasišalink iš šio vaikelio!“