Pasakojimas apie devynerių metų mergytę Kolumbijoje, kuri prašė vyskupo leisti priimti Komuniją. Vyskupas manė, kad ji per maža ir nežino, kas slepiasi Ostijoje. Mergytė meldė Jėzaus prie altoriaus, sakydama, kad Jį pažįsta kaip Dievo Sūnų. Kunigas išgirdo ir pranešė vyskupui. Sugraudintas jos uolumu, vyskupas leido jai priimti Komuniją. Pasakojimas pabrėžia vaikų gilų tikėjimą ir uolumą.

Kolumbijos vyskupas (Amerikoje) lankė parapijas. Vienoje parapijoje priėjo prie jo devynerių metų mergytė ir paprašė leisti jai priimti šv. Komuniją. Vyskupas atsakė: „Mano vaikeli! Tu dar per maža ir nežinai, kas šv. Ostijoje slepiasi.“ Nuliūdusi mergytė nuėjo į bažnyčią, atsiklaupė prie altoriaus ir pradėjo šitaip melstis: „Mieliausias Išganytojau! Vyskupas sako, kad aš dar nežinanti, kas šv. Ostijoje slepiasi. Bet aš žinau, kad Tu esi Dievo Sūnus, kad Tu esi tas Kūdikėlis, kuris Betliejuje buvo lovelyje paguldytas, kad Tu paskui mirei ant kryžiaus, trečiąją dieną atsikėlei iš numirusių ir pagaliau įžengei į dangų. Mieliausias Jėzau! Aš tave gerai pažįstu. Pasakyk vyskupui, kad aš Tave pažįstu ir kad jis leistų man šv. Komuniją priimti.“ Netoli tos mergytės sėdėjo vienas kunigas, kuris visa tai girdėjo ir pranešė vyskupui. Susigraudinęs tokiu mergytės uolumu vyskupas leido jai priimti šv. Komuniją.