Nuolanki ir dėkinga mergaitė, pasirinkusi mažiausią bandelę, sulaukia netikėto atlygio ir pamokymo apie taiką bei kuklumą.

Pabrangus maistui, vienas turtingas žmogus pasišaukė į namus dvidešimt vargingiausių miesto vaikų ir sako: „Šitoje pintinėje kiekvienam iš jūsų yra po bandelę. Pasiimkite ir ateidinėkite kasdien tą pačią valandą, iki Dievas duos geresnių laikų.“

Vaikai, bardamiesi ir stumdydamiesi, puolė prie pintinės, nes kiekvienas norėjo gauti didesnę ir gražesnę bandelę, ir pagaliau, nepasakę nė ačiū, išsibėgiojo namo.

Tik nedrąsioji Pranelė, prastai, bet švariai apsitaisiusi mergytė, stovėjo nuošaliai, paskui, pasėmusi mažiausią bandelę, kuri viena buvo pintinėje telikusi, dėkingai pabučiavo ponui ranką ir pamažu nedrąsiai išėjo namo.

Kitą dieną vaikai elgėsi irgi negražiai, o vargšė Pranelė gavo šį sykį bandelę vos tik pusės didumo, kaip kitos.

Bet kai ji parėjo namo ir serganti jos motina prariekė bandelę, iškrito keletas naujų sidabro pinigų. Nusigando motina ir sako: „Nešk tuos pinigus tuojau atgal, nes, be abejo, jie netyčia yra pakliuvę į tešlą“.

Pranelė nunešė. Bet geradarys ponas atsakė: „Ne, ne, — tai tyčia taip buvo padaryta. Aš liepiau įdėti į mažiausią bandelę, norėdamas tave, geroji mergyte, apdovanoti. Visuomet būk tokia nuolaidi ir tokia taiki. Kas verčiau tenkinasi mažesne duonos bandele, negu kelia vaidus dėl didesnės, tam klojasi geriau, negu kad būtų bandelėje įdėta pinigų.“