Pasakojimas apie kinų mergytę, ligonę, kurią sužavėjo ligoninėje pasakojimai apie Jėzų, gyvenantį altoriuje. Ji nuėjo į bažnyčią ir išbuvo ten visą dieną, laukdama, kol Jėzus su ja prakalbins. Pasakojimas iliustruoja vaikų gilų tikėjimą ir troškimą susitikti su Jėzumi Eucharistijoje.

Kinijoje į pranciškonių ligoninę atvedė 12-kos metų ligonę. Gyvenimas ligoninėje mergytei labai patiko. Ji daug ko sužinojo ir apie gerąjį Jėzų, kurio būstinė, sakė vienuolės, esąs altorius. Vieną dieną mergytė ėmė ir prapuolė. Išieškojusios visus kampus, vienuolės mažąją ligonę surado bažnyčioje pasislėpusią. „Ką tu čia, vaikeli, darai?“ — „Jūs sakėte, kad čia gyvena gerasis Jėzus, krikščionių Dievas. Mano širdis man sako, kad tas Jėzus turi būti labai geras, meilus. Aš laukiu, ar jis neprakalbins manęs.“ Bažnyčioje ta mergytė išbuvo nuo ryto iki pavakario, visai užmiršusi pusryčius ir pietus.