Sąžiningas darbas teikia paprastą, bet tikrą džiaugsmą.

Vargingas malkų kirtikas, kartą miške bekirsdamas sausą ąžuolą, labai nuvargo ir atsigulė pasilsėti, o atsigulęs užmigo ir ėmė sapnuoti. Jis sapnavo, kad tarytum jam prie ąžuolo su kirviu rankose prakaituojant, savo dalią keikiant, kažin iš kur atsirado šviesa apsiaustas jaunikaitis, pasveikino jį ir tarė: „Vargingasai žmogeli! reikalauk ko tavo širdelė geidauja — visa gausi“.

Žmogelis kiek nusigando, bet tuojau atsikvėpęs nusiėmė kepurę ir labai kukliai prašnekėjo: „Dangaus jaunikaiti! jei Tamstos tokia valia, tai padaryk taip, kad visa, ką aš ranka paliesiu, pavirstų į auksą“.

Jaunikaitis nusišypsojo ir tarė: „Aš norėjau, kad tu geresnio daikto prašytum, bet tebūnie ir taip, kaip tu nori“. Ir jaunikaitis išnyko.

„Dėkui Dievui, — tarė kirtikas, vis dar prakaitą nuo kaktos braukdamas, — dabar aš būsiu turtingas“.

O kerai! Vos palietė žmogelis ąžuolo šaką, tuoj ji nulinko nuo aukso gilių sunkumo. Šakos lapai taip pat ėmė auksu kristi. „Sudie, ąžuolėli, aš einu namo, tave kiti kirsti pagynės. Dabar aš valgysiu tik kepsnius ir dešras, gersiu tik vyną. Bet kol pareisiu namo, tai užkąsiu dar juodos duonos su vandeniu“.

Taip kalbėdamas, žmogelis siekė į kišenę juodos duonos, kurios jam žmonelė buvo pietums įdėjusi, ir ąsotėlio su vandeniu. Bet varge! ir duona, ir vanduo, vos jis į tuos daiktus pirštus prikišo, pavirto į auksą.

„Oi, tu mano nedalia! Ką dabar darysiu? Kam man auksinė dešra, jei mirsiu badu! Ką gelbės man auksinis vynas, jei mirsiu troškuliu. Tegu dabar man vietoj šio aukso kas padeda juodos duonytės ir vandenėlio — daugiau nieko nebenorėsiu, oi nebenorėsiu!“ — dūsavo žmogelis. Iš tos baimės vargdienis kirtikas net iš miego pabudo, o trindamas akis džiaugėsi, kad tatai buvo tik sapnas. Džiaugėsi vargdienėlis, to sapno pamokytas, kad auksas žmogaus nepalaimina.