Tikėjimo kelionė ugdo pasitikėjimą Dievu.

Vienuose puikiuose rūmuose, iš kurių seniai jau nė akmens ant akmens nebeliko, gyveno kadaise labai turtingas karuža. Savo rūmų išdailinimui bei papuošimui jis išleisdavo labai daug pinigų; beturčiams tačiau jis mažai gera tedarydavo.

Ateina sykį į rūmus pavargęs maldininkas ir prašosi naktigulto. Karuža griežtai atsisakė jį priimti ir pastebėjo: „Šitie rūmai ne viešbutis“.

Maldininkas tarė: „Leiskite man užduoti tamstai tris klausimus, ir aš einu toliau“. Karuža atsakė: „Tomis sąlygomis galite visuomet klausti, su mielu noru atsakysiu“.

Maldininkas jį paklausė: „Kas šituose rūmuose gyveno prieš tamstą?“ — „Mano tėvas!“ — atsakė karuža. Maldininkas klausė toliau: „Kas juose gyveno prieš tamstos tėvą?“ — „Mano senelis!“ — atsakė karuža.— „Ir kas juose gyvens po tamstos galvos?“ — klausinėjo maldininkas. Karuža tarė: — „Jei Dievas duos, mano sūnus!“

„Tad jeigu kiekvienas gyvena šiuose rūmuose tik kurį laiką, užleisdamas paskiau vietą kitam, tai: kas gi čia tamstos daugiau esate, negu svečiai? — kalbėjo maldininkas. — Šie rūmai, vadinasi, yra tikras viešbutis. Užtat neverta leisti tiek lėšų pagražinimui bei išpuošimui šių namų, kuriuose tik trumpą laiką teks gyventi. Verčiau daugiau gera beturčiams darykite, tai pasistatysite danguje amžiną buveinę“.

Karuža priėmė tuos žodžius į širdį, pasiliko maldininką naktigulto ir nuo to laiko tapo gailestingesnis beturčiams bei pavargėliams.