Godumas apnuogina apgaulę.

Vienas turtingas žmogus atėmė iš savo kaimynės, vargšės našlės, jos vienintelį daržą padidinti savo sodui. Kitą dieną, bevaikščiojant jam po tą daržą, ateina nelaimingoji moteriškė su tuščiu maišu ir prašo: „Leisk, tamsta, susimildamas, pasiimti mano tėvų palikimo žemės nors tiek, kiek tilps į šitą maišą“.

Turtuolis atsakė: „Tą kvailą tamstos prašymą galiu įvykdyti“. Prisipylė našlė maišą žemių ir sako: „Turiu dar vieną prašymą; būk tamsta malonus — padėk man užsikelti maišą ant pečių!“

Turtuolis jokio noro neturėjo kiloti maišą ir, kažin ką sumurmėjęs, atsisakė. Bet našlė nesiliovė prašiusi, iki tas pagaliau sutiko. Bet nepratusiam prie sunkaus darbo turtuoliui maišas pasirodė nepakeliamas esąs, ir jis tarė: „Negaliu pakelti, jis man per sunkus“.

Našlė pabrėždama atsakė: „Jei tamsiai šis vienas žemių maišas yra per sunkus, tai kaip gi bus sunkus visas daržas, kuris ir į tūkstantį tokių maišų nesutilptų, kai jis aname gyvenime ims slėgti per amžių amžius!“

Nusigando turtuolis tos kalbos ir atidavė jai daržą atgal.