Pasakojimas apie Madeiros salą, kurioje buvo daug nuodingų gyvačių. Portugaliai, negalėdami jų kitaip išnaikinti, padegė salą, ir visos gyvatės žuvo. Ant pelenų įsikūrę gyventojai užveisė sodus. Tai palyginama su tikra išpažintimi, kuri sunaikina nuodėmes. Pasakojimas iliustruoja atgailos ir nuodėmių naikinimo svarbą.

Kada portugalai užėmė Madeiros salą, ji buvo vien nuodingų gyvačių karalystė. Kareiviai net nesurado vietos sustoti, kur nebūtų buvę baisių kirminų. Daugelis atėjūnų pradėjo nusiminti. Tada vienam kareiviui kilo galvoje mintis padegti salą. Vieną vėjuotą dieną daugelyje vietų buvo padegta sala, ir netrukus visa sala pasidarė vien pelenų laukas; ugnyje žuvo ir visi pavojingieji gyviai. Paskui ant salos įsikūrė gyventojai, užveisė gražius vaismedžių sodus, kurių vaisiais ir dabar tebesigardžiuoja visa Europa. — Tai tikros išpažinties paveikslas.