Didieji kūrėjai ir mokslininkai, tokie kaip Dantė, Dikensas, Preskotas, Niutonas, Ticijanas, Vergilijus, Fenelonas, Edisonas, Tolstojus, Stefensonas, Vatas, pasiekė laimėjimų tik per sunkų ir atkaklų darbą, kartais kartodami darbą daugybę kartų ar mokydamiesi naujų dalykų senatvėje.

„Darbu valdomos valstybės“, pasakė Liudvikas XIV. Dantė savo „Dieviškąją Komediją“ rašė trisdešimt metų! Dikensas, didžiausias anglų rašytojas, sako, kad kiekvienas veikalas kainavęs jam labai daug darbo ir vargo. Preskotas, žymus amerikiečių istorikas, buvo jau beveik aklas, bet kai, berašant jam didžiulį savo veikalą „Ispanijos Ferdinandas ir Izabelė“, prireikė kai kurių naujųjų kalbų, jis nė kiek nedvejodamas ėmėsi jų mokytis ir mokėsi net ištisus dešimt metų. Niutonas, didysis astronomas, savo „Chronologiją“ perrašinėjo penkiolika kartų, kol galų gale jis buvo ja patenkintas. Ticijanas, tas nemirtingasis tapytojas, siųsdamas Karoliui V garsų savo paveikslą „Kristus Emause“, parašė: „Jūsų Didenybe! Siunčiu jums paveikslą, prie kurio dirbau ištisus septynerius metus, kiekvieną dieną vis šį tą pridėdamas, šį tą pakeisdamas, o kartais tapydamas net per ištisą naktį.“ Vergilijus savo „Eneidą“ rašė dvidešimt metų ir prieš mirtį norėjo sunaikinti, nes ji atrodė jam dar nesanti pakankamai gera. Fenelonas pedagoginį savo veikalą „Telemachas“ perdirbo aštuoniolika kartų ir dar paskutinėje redakcijoje padarė daug pataisų ir pakeitimų. Edisonas, dar vaikas būdamas, praleisdavo naktis beskaitydamas. Bet jis skaitė ne romanus, o veikalus apie mechaniką, chemiją ir elektrą. Tolstojus savo veikalus irgi labai aštriai kritikuodavo, sakydamas, kad auksas pasidaro gražus tik po ilgo kaitinimo ir plovimo. Jis taisydavo ne tik juodraštį, bet ir švarų rankraštį taip, jog jam tekdavo tas pats dalykas vis tris kartus perrašyti. Stefensonas, gerindamas lokomotyvą, dirbo penkiolika metų, kol galop pasiekė savo tikslo. Vatas apie savo kondensatorinę garo mašiną mąstė ištisus tris dešimtis metų.