Indijoje doras stabmeldys, tapęs metodistu ir gavęs Bibliją, perėjo per kelias protestantų sektas ieškodamas tiesos. Laisvas Biblijos aiškinimas lėmė, kad jo sūnūs tapo abejingi tikėjimui. Galiausiai tėvas, remdamasis savo Biblijos interpretacija, sudegino savo namus, matydamas juos kaip Sodomą ir Gomorą.

Indijoje nesenai buvo toks nuotykis. Gyveno ramus ir doras stabmeldys. Vieną dieną jis užgirdo apie garsų ir dosnų misionierių, kurs ne tik pamokslus sakąs, bet ir pašalpų duodąs ir knygas dalinąs. Nuėjo geros valios žmogus pasiklausyti, paklausė patarimo ir tapo metodistu. Gavo tuojau Bibliją ir ėmė skaityti. Bet juo daugiau skaitė, juo labiau nepatiko jam metodistai. Perėjo į kitą sektą, iš tos į trečią, į ketvirtą. Vienintėlę tiesą rado tą pačią pas visus: skaityk Bibliją ir būsi geras krikščionis. Skaitė žmogelis atsidėjęs ir savo vaikus pas įvairius pastorius leido. Tačiau juo jie ėjo didyn, juo protestantų auklėjimas jiems darė mažiau įtakos. Pagaliau nė jokios. Maldingam žmogeliui jie buvo pjūklas. Štai vieną gražią dieną, sūnums dar bemiegant, prie medinių namų durų atsirado nemaža krūva šiaudų, skiedrų, šakų. Tai buvo atlikta labai greitai. Dar greičiau pakištas degtukas. Namai pleška. Sūnūs pusnuogiai šoka persigandę per langus lauk. Subėgo kaimynai, norėjo gesinti, bet savininkas stovi su lazda ir grasina – kas drįs artintis prie gaisro! Namai sudegė. Savininką pašaukė į teismą. Nuėjo ramus, įsitikinęs, kad atliko šventą pareigą. „Dėl ko taip padarei?“ paklausė teisėjas. „Mano namai buvo pavirtę Sodoma ir Gomora: aš, jų savininkas, turėjau juos apvalyti keršto ugnimi“, atsakė teisiamasis pranašo tonu. — Tai laisvo Šv. Rašto aiškinimo vaisius.