Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė mokėsi praktikuoti meilę artimui ir kantrybę per kasdienius sunkumus, tokius kaip triukšminga sesuo per apmąstymus ar aptaškymas nešvariu vandeniu. Ji aukojo savo kančias Dievui, paversdama nemalonumus dvasiniais turtais.

„Praktikuoti artimo meilę ne visuomet būdavo saldu,“ sako šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. „Ilgą laiką per apmąstymus teko sėdėti šalia neramios seseros, kuri čia rožančių, čia ką kita judindavo; galbūt aš viena tekreipdavau į tai dėmesį, nes mano klausa nepaprastai jautri; bet sunku ir pasakyti, kokia tai būdavo man kančia! Kartą buvau besisukanti piktai pažvelgti ir tuo būdu įspėti kaltininkę; tačiau širdies gelmėje jaučiau, kad tobuliau bus nukęsti tą nemalonumą dėl Dievo meilės ir nedaryti akibrokšto seseriai. Tad nesijudinau, tačiau gausus prakaitas apipylė mano kaktą; mano malda bebuvo tokia, kad aukojau Dievui savo kančią. Stengiausi kęsti ramiai ir su džiaugsmu, bent sielos gelmėje pamėgti tą erzinamąjį brazdesį. Užuot stengusi save jo negirdėti, – tai buvo neįmanomas dalykas, – rūpinausi jį laikyti gražiausiu koncertu, ir visas mano apmąstymas, neteikiąs bent ramybės, buvo aukoti Dievui tą muziką. Kitą kartą vėlimo kambary dirbau priešais seserį, kuri, plaudama skareles, nešvariu vandeniu taškė mane į veidą. Buvau besiryžtanti pasitraukti, nusišluostyti veidą ir parodyti seseriai, jog man būtų maloniau, kad ji būtų atsargesnė; bet tuojau pagalvojau, kad būtų negudra praleisti progą laimėti nuopelną, tad kuo veikiausiai paslėpiau savo nepasitenkinimą širdies gelmėje. Atvirkščiai, drąsinausi ir troškau, kad kuo daugiausia tikštų ant manęs to nešvaraus vandens. Ir man pavyko nugalėti prigimtį, po pusvalandžio pradėjo net tikti tas naujas ir nepaprastas šlakstymo būdas; pasiryžau dažniau ateiti į tą vietą, kur taip lengva buvo rinkti dvasios turtus…“