Pasakojimas apie airių blaivybės apaštalą Metą Talbotą, kuris jaunystėje buvo padykęs ir girtuokliaudavo. Jo atsivertimo metai laikomi 1878-ieji, kai, neturėdamas pinigų gerti, bet trokšdamas, draugai jam nepadėjo. Tai privertė jį susimąstyti, ir jis pasižadėjo nebegerti, atliko išpažintį, kas rytą dalyvaudavo Mišiose ir eidavo Komunijos. Vėliau jis darė visiškos abstinencijos priesaiką visam amžiui. Jis mirė gatvėje eidamas į darbą, išklausęs Mišių ir priėmęs Komuniją. Pasakojimas pabrėžia netikėto įvykio įtaką atsivertimui ir blaivybės svarbą.

Airių blaivybės apaštalas Metas Talbotas gimė 1856 m. gegužės 2 d. iš paprastų darbininkų, be didesnio išsimokslinimo, bet labai religingų tėvų, priklaususių prie Nekalto Prasidėjimo sodalicijos Dubline. Talbotų šeima buvo gausinga – net iš 14 asmenų: tėvo, motinos, 8 berniukų ir 4 mergaičių. Metas pragyveno visus savo brolius. Dar mažas būdamas pasižymėjo dideliu gyvumu ir buvo padykęs. Sulaukęs 12 metų, apleido mokyklą ir pristojo tarnauti pasiuntiniu vyno prekyboje, kur greitu laiku išmoko girtuokliauti. Pasiekęs 17 m. tapo mūrininku – norėjo atsikratyti tarnystės, teikiančios daug progų girtuokliauti. Ir vėl draugai vedžiojo ištvirkavimo keliu, taip kad net kartą batus pragėrė. Maldose vis labiau ir labiau apsileisdavo, tikėjime silpnėjo. 1878 m. laikomi Meto atsivertimo metais. Gal atsivertimas dar ir nebūtų įvykęs, kad ne viena, jei taip galima pasakyti, laiminga nelaimė. Kartą Metas labai ištroškęs buvo gerti, bet visai nebeturėjo pinigų. Manė, kad draugai „užfundys“ už savo pinigus. Bet nesusirado nė vieno, kuris nelaimėje atsidūrusio būtų pasigailėjęs ir troškulį numalšinęs. Metas susimąstė. Pasiryžo nebegerti bent 3 mėnesius ir atliko išpažintį. Pirmąją pasižadėjimo dieną jis įsirašė į Nekalto Prasidėjimo sodaliciją. Kad geriau galėtų ištesėti, nutarė kas rytą 5 val. išklausyti šv. Mišių šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, Aukštojoje Gardinerio gatvėje, o pasibaigus dienos darbams eiti į vieną tolimesnę bažnyčią valandėlei pasimelsti. Po trijų mėnesių jis atnaujino visiškos abstinencijos priesaiką vieneriems metams, o praėjus metams padarė ją jau visam amžiui. Nuo 1892 m. Metas susirado darbo ponų Martinų firmoje, kur jis pradžioje dirbo laikinu, o paskui nuolatiniu darbininku. Čia atsikėlė todėl, kad senojoje darbavietėje nebebuvo galima rytais išklausyti šv. Mišių ir eiti šv. Komunijos, o čia kaip tik galėjo tuo pasinaudoti, kadangi darbai prasidėdavo tik 8 val. ryto. 1925 m. birželio 7 d., išklausęs bažnyčioje šv. Mišių ir priėmęs Komuniją, ėjo į darbą. Gatvėje parvirto – ir mirė.