Pasaka apie keliauninką, kuris pernakvojo ant milžino vėžlio nugaros. Tai palyginimas, kad laikas, kaip vėžlys, juda lėtai, ir žmogus dažnai nesusimąsto apie savo gyvenimo kelionę.

Yra tokia pasaka apie keliauninkus. Vienas žmogus keliavo, keliavo ir bekeliaudamas pailso; naktis jį užklupo. Dairosi, kur pernakvoti. Čia pat rado lygią aukštumą ir, nieko nelaukdamas, atsigulė. Kitą rytą pabudęs žiūri, dairosi – jau jis visai kitoje vietoje. Neapsakomai nustebęs pradeda apžiūrinėti savo guolį ir pamato, kad jis nakvojo ant milžino vėžlio nugaros. Tas gyvūnas per visą naktį ramiai slinko savo keliais ir nešėsi tą keliauninką. Prasmė šios pasakos visai aiški. Vėžlys – laikas, keliauninkas – žmogus, kuris duodasi nešamas ir dažnai visai negalvoja, nei kur jis turi keliauti, nei kiek dar turi laiko savo gyvenimo keliui nueiti.