Padolijos vienuolis Buratevičius buvo pasiųstas stiprinti persekiojamo katalikų tikėjimo Rusijoje, bet netrukus ištremtas į Sibirą. Po daugelio metų skurdo tremtyje, peršalęs jis pasižadėjo aplankyti Šv. Žemę, jei išgyvens. Pagijęs ir gavęs laisvę, jis nuvyko į Italiją ir užmiršo apžadus. Tik po 37 metų naktį užgirdęs balsą: „Kur tavo apžadai?“, jis prisiminė ir iškeliavo į Šv. Žemę.

Vienas Padolijos vienuolis Buratevičius 1796 m. buvo įšventintas arkivyskupo Dembuskio į subdiakonus ir pasiųstas stiprinti Rusijos karalienės Kotrynos persekiojamą katalikų tikėjimą. Bet tuojau po pirmo pamokslo subd. Buratevičius buvo suimtas ir ištremtas į Tobolską. Čia jį visokiais būdais stengėsi patraukti į pravoslavų tikėjimą. Nepasisekus atitraukti jo nuo Kat. Bažnyčios, ištrėmė jį į Sibiro gilumą. Trejus metus vargšas skurdo toli nuo žmonių, maitindamasis uogomis, žolėmis. Kartą žiemą jis užtiko sniego pusnyje gulintį žmogų. Lig tik patraukė nelaimingąjį už rankų, rankos tuojau nukrito. Tai buvo ark. Dembuskis, taip pat ištremtas į Sibirą už katalikystę ir baisiuose to krašto šalčiuose radęs gyvenimo galą. Pavargęs Sibire dar 14 metų, subd. Buratevičius apsirgo drugiu. Šios ligos kankinamas, jis padarė apžadus aplankyti Šv. Žemę, jeigu gyvas išliks. Ir iš tikrųjų pagijo. Be to, jo pagailėjo ir caras Aleksandras ir suteikė jam laisvę (1813). Nukeliavęs į Italiją, apsigyveno pas kard. Rudnay ir visai užmiršo savo apžadus. Tik po 37 metų jis užgirdo naktį paslaptingą balsą: „Kur tavo apžadai?“ Prisiminęs savo apžadus, tuojau iškeliavo į Šv. Žemę.