Romos ciesoriaus Diokletiano persekiojimų metu Kartaginoje buvo baudžiama mirtimi už dalyvavimą Mišiose. Kun. Saturninas ir du jo draugai buvo apskųsti. Teisme kunigas pripažino laikęs pamaldas. Namų savininkas Emeritas teigė negalėjęs atsisakyti krikščionims, nes be sekmadienio aukos negali būti. Trečiasis taip pat prisipažino dalyvavęs. Visi trys buvo pasmerkti mirti, nes negalėjo apleisti Dievo įsakytos sekmadienio aukos.

Viešpataujant Romoje ciesoriui Diokletianui, Afrikos šiauriniame mieste Kartaginoje buvo įsakyta kišti į kalėjimą visus, kurie šventė krikščionių šventes ir šventomis dienomis klausė šventų Mišių. Kas dalyvaudavo švenčiausioje altoriaus aukoje, būdavo mirtimi baudžiamas. Tokiomis aukomis buvo kun. Saturninas ir jo du draugai. Nuvedus nelaiminguosius į teismą, teisėjas Anulinas pirmiausia paklausė kunigą Saturniną: „Ar tu šituos žmones sukvietei į savo pamaldas?“ Kunigas ramiai atsakė: „Aš tik laikiau pamaldas.“ Tada priėjo lektorius (lektorius – skaitytojas; jie seniau skaitydavo susirinkusiems krikščionims šventus raštus) Emeritas prie teisėjo ir atsiliepė: „Aš esu tikrasis kaltininkas, nes pamaldos įvyko mano namuose.“ Teisėjas atsigręžė į kunigą ir sako: „Vadinasi, tu vėl nusikaltai ciesoriaus įstatymams.“ Kunigas Saturninas drąsiai atsakė: „Aš negaliu apleisti sekmadienio aukos, kuri yra paties Dievo įsakyta.“ Teisėjas Anulinas vėl kreipėsi į namų savininką Emeritą: „O kam užleidai savo namus krikščionims? Juk tu galėjai lengvai jų nusikratyti!“ Emeritas tarė: „Aš taip pasielgti negalėjau, nes mes be sekmadienio aukos negalime būti.“ Matydamas tokį savo draugo drąsumą ir nepaprastą jų prisirišimą prie Bažnyčios, ramiai atsiliepė ir trečiasis apskųstasis: „Ir aš buvau tose pamaldose, nes ir aš esu krikščionis.“ Visi trys buvo pasmerkti mirti.