Pasakojimas apie kataliką kareivį, patekusį į kaukaziečių nelaisvę per Rusų–kaukaziečių karą. Jis slapta mokė du šeimininko vaikus apie krikščionių Dievą ir krikštą. Tėvai uždraudė jiems bendrauti ir uždarė vaikus tvarte. Kai rusai užpuolė kaimą ir uždegė trobesius, vaikai patys pakrikštijo vienas kitą vandeniu prieš pat, kai belaisvis juos išgelbėjo. Vėliau vaikai buvo išmokyti katalikų tikėjimo ir prirengti Komunijai. Pasakojimas pabrėžia tikėjimo perdavimą ir krikšto svarbą.

Per rusų–kaukaziečių karą (1860 m.) vienas rusų katalikas kareivis pateko į kaukaziečių nelaisvę. Apgyvendintas pas vieną turtingą kaukazietį, jis greit susidraugavo su dviem šeimininko vaikučiais – sūneliu ir dukrele. Tėvams negirdint, belaisvis pasakodavo vaikučiams apie krikščionių Dievą, apie gerąjį Išganytoją, apie tai, kaip per šv. krikštą visi žmonės pasidaro Dievo vaikais. Vaikučiai pradėjo trokšti krikšto. Bet sužinoję apie tai tėvai, uždraudė belaisviui draugauti su savo vaikais, o nekaltuosius vaikučius, bausdami, uždarė tamsiame tvarte. Tuo metu tą sodžių užpuolė rusai, išžudė gyventojus ir uždegė trobesius. Pradėjo degti ir vaikučių tariamasis kalėjimas. Bijodamas, kad nežūtų be krikšto, berniukas paėmė ąsotį su vandeniu ir užpylė ant mergytės galvos, tardamas belaisvio išmokytus krikšto žodžius, o mergytė padarė tą patį berniukui. Vaikučių laimei tą valandą atskubėjo išlikęs gyvas jų gerasis mokytojas – belaisvis kareivis ir išgelbėjo juos iš degančio tvarto. Paskui mažieji krikščionys buvo katalikų karininkų nuvežti į Trabzoną, kur vienuoliai kapucinai juos išmokė katalikų tikėjimo ir prirengė šv. Komunijai.