Pasakojimas apie šv. Joną Krikštytoją de la Salį, liaudies švietėją, kuris atsisakė klebono vietos, kad galėtų atsidėti vargingųjų luomų (amatininkų, ūkininkų) vaikų švietimui. Jis įkūrė vienuoliją „Krikščioniškosios mokyklos broliai“, pralaužė prietarą, kad šiems vaikams nereikia mokslo, įkūrė mokytojų seminariją ir amatų mokyklą – pirmąsias pasaulyje. Nepaisant sunkumų ir persekiojimų, jis pasiekė tikslo ir paliko uolių mokytojų būrį. Pasakojimas pabrėžia apaštalavimo, švietimo ir pasiryžimo svarbą.

Neseniai suėjo 200 metų nuo Jono Krikštytojo de la Salio, didžio liaudies švietėjo, mirties. 1900 metais jis buvo paskelbtas šventuoju. Jam minėti paskirta gegužės mėn. 15 diena. Kurį laiką jis buvo klebonu Reimso mieste (Prancūzijoje). Bet paskui jis atsisakė nuo tos vietos, kad niekieno nekliudomas galėtų atsidėti švietimui vargingųjų ir niekinamųjų luomų, kokie tada buvo amatininkai ir ūkininkai. Tam tikslui šventasis įkūrė vienuoliją „Krikščioniškosios mokyklos broliai.“ Taip Jonas pirmas pralaužė prietarą, kad žemesniųjų luomų vaikams jokio mokslo nereikia, ir buvo už tai labai baramas ir peikiamas, ypač mokytų, bet nustojusių tikėjimo žmonių. Šventasis to nežiūri ir įkuria dar mokytojų seminariją, kur auklėjasi tinkamų padėjėjų. Tai pati pirmoji pasaulyje šios rūšies įstaiga. Neturtingų vaikams jis įsteigė taip pat pirmąją pasaulyje amatų mokyklą. Miestiečių vaikams, kurie nesitenkino pradžios mokslu, jis įkūrė aukštesniąją realinę mokyklą. Jo nustatytų darbų planu ir dabar dar remiasi mokyklų darbų planai. Jis taip pat pirmutinis įsteigė pataisos namus nusikaltusiems bernaičiams. Šv. Jonas daug naujų dalykų įvedė į pradžios mokslą. Ypač jo didelis nuopelnas, kad įvedė rašymo mokymą, ką tada tegalėdavo daryti vien tam tikros raštininkų draugijos nariai. Už tai ne kartą jam teko atsidurti teisme, ne kartą būdavo užpuolamos ir net apiplėšiamos jo įstaigos. Bet jis to neišsigando ir savo tvirtu pasiryžimu iškovojo kalbamajam dalykui laisvę. Mirdamas šv. Jonas paliko nemažą savo vienuolijos narių skaičių, uoliai besirūpinančių liaudies švietimu. Šiandien „Krikščioniškosios mokyklos brolių“ yra Belgijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, kai kuriose Amerikos šalyse ir įvairiuose pagoniškuose kraštuose.