Pasodintas kriaušės medis parodo, kad darbštumas ir kantrybė duoda didesnį pelną nei greitos iliuzijos.

Senis Rupertas sėdėjo priešais savo namus didelės kriaušės paunksnėje. Anūkai valgė vaisius ir negalėjo atsigirti jų gardumu. Senelis tarė: „Aš jums papasakosiu, kaip šitas medis atsirado. Daugiau kaip prieš 50 metų stovėjau aš šioje vietoje, kur dabar auga šis medis ir kur tada buvo dar tuščia vieta, ir skundžiausi turtingam savo kaimynui, kad nieko neturiu. Būčiau visai patenkintas, tariau aš, jei mano turtas išneštų nors šimtą talerių“.

Kaimynas buvo išmintingas žmogus; jis man ir sako: „Nesunkus tai dalykas, tik reikia mokėti imtis darbo. Žiūrėk, štai kad ir šitoj vietoj, kur dabar sveikas stovi, yra žemėse per šimtą talerių padėta. Pasistenki juos paimti.“ Aš tada buvau dar jaunas, neišmintingas vaikinas ir ateinančią naktį iškasiau toj vietoj didžiulę duobę, bet nusivyliau, nes nė supuvusio dvylekio neradau.

Kai kitą dieną kaimynas pamatė tą duobę, kvatojo net susiriesdamas ir paskui tarė: „Negudrus gi tu vyras, kad taip supratai mano mintį. Dovanosiu aš tau kriaušės skiepą. Pasodink tu jį į šitą duobę ir pamatysi — po keleto metų pasirodys tie geidžiamieji taleriai.“ Aš tą medelį pasodinau. Ir išaugo didelė puiki kriaušė, kurią dabar štai matote. Brangūs vaisiai, kuriuos ji per ilgus metus vedė, man davė pelno daug daugiau, negu šimtą talerių, ir vis dėlto lig šiol ji tebėra kapitalas, duodąs didelius nuošimčius. Užtat aš iki šiai dienai neužmiršau kaimyno pasakymo, jog darbštumas ir išmintis visuomet duoda tikrą pelną.“