Atidėliotas darbas leidžia blogiui išplisti ir sunaikinti vaisius.

Viena darbšti moteriškė augino savo darže visokių rūšių daržovių. Vieną dieną sako ji savo mažai dukrelei: „Žiūrėk, Elziute, po apatine puse šio kopūsto lakšto matyti maži dailūs geltoni pumpurėliai. Tai kiaušinėliai, iš kurių išsiperi kenksmingi šlykštūs vikšrai, iš tų vikšrų išrieda baltos gražios peteliškės, tokios kaip antai kur skraido. Po pietų apžiūrėk visus lakštus ir sutrink tuos kiaušinėlius, tai kopūstai augs gražūs, žali ir sveiki“.

Elziutė pamanė: darbas nepabėgs, visuomet bus laiko jį padaryti; pagaliau ir visai apie jį užmiršo. Motina keletą savaičių negalavo ir į daržą neatėjo. Išgijusi pasėmė su savim tinginę mergelę ir nusivedė į daržą. Ir ką gi mato… visi kopūstai vikšrų išėsti. Vien stiebai belikę ir lakštų gyslos. Išsigandusi ir susigėdusi mergytė apsiverkė dėl savo apsileidimo.

Motina tarė: „Tai tau, vaikeli, pamokymas kitam sykiui: dirbk darbą, kuris šiai dienai skirtas, tuojau šiandien ir niekuomet neatidėliok rytdienai. Bet dar svarbesnis antras pamokymas: rauk pikta pradžioje iš šaknų, kol dar jis nesigalėjo, nes paskiau jau nieko nebestengsi padaryti“.