Jėzus, nutildęs audrą, klausė mokinių, kodėl jie bailūs ir menko tikėjimo. Antroji dalis mini Cezarį audroje, drąsinantį irklininkus sakydamas, kad su jais yra Cezaris. Trečioji dalis pasakoja, kaip viduramžių riteriai šlifuodavo kardus į bažnyčios kolonas prieš karą, parodydami pasitikėjimą savimi ir Dievu. Paskutinės citatos iš Bismarcko ir Gėtės pabrėžia tikėjimo svarbą gyvenimo sunkumuose ir jo vertę kaip kapitalo.

Kada kartą Jėzus su mokiniais plaukė jūra ir mokiniai nusigando kilusios didelės audros, Jėzus nutildė jūrą ir tarė mokiniams: „Kodėl esate bailūs, jūs, žmonės menko tikėjimo?“ (Mt 8, 26). — Baisios audros metu Romos ciesorius Cezaris plaukė per jūrą. Vilnys buvo tokios didelės, jog irklininkai pradėjo rimtai bijoti. Tada Cezaris sušuko: „Ko jūs bijotės? Cezaris yra su jumis!“ — Prieš traukdami į karą, viduramžių riteriai (vyčiai) šlifuodavo savo kardus į bažnyčios kolonas (stulpus). Tuo jie norėjo pasakyti: „Aš pasitikiu savimi, bet pasitikiu ir Dievu!“ — „Nesuprantu, kaip gali gyvenimą pakelti tas žmogus, kurs apie save dažnai mąsto, o apie Dievą nieko nežino ar nenori žinoti“ (Bismarcko laiškas savo žmonai, 1851 m.). — Gėtės palyginimas: „Religingumas yra ramiais metais surinktas kapitalas, kurio nuošimčiais gyvename likimo smūgių dienas.“