Neregė Steputė buvo mylima kaimynų, bet išdykėlis Bronius ją skriaudė. Kartą Bronius padėjo lentą ant laiptų, norėdamas, kad Steputė pargriūtų. Neišlaukes jis pats užbėgo ant lentos, pargriuvo ir nusilaužė koją. Po šio įvykio, patyręs skausmą, Bronius liovėsi skriaudęs kitus.

Dideliame miesto name gyveno neregė Steputė, kurią ne tik tėvai labai mylėjo, bet ir visi kaimynai globojo. Didesni vaikai, grįždami iš laukų, visada jai parnešdavo gėlių, ir, kur tik ji pasirodydavo, visur meiliai ją sutikdavo. Tame pat name gyveno ir išdykęs vaikas Bronius. Broniui būdavo labai smagu kankinti gyvulius, erzinti šunis. Nepraleisdavo jis ir neregės Steputės: čia ją pastumdavo, čia už plaukų tasydavo, o vargšė mergaitė net nežinodavo, kas ją skriaudžia. Kartą išdykėlis, žaisdamas kieme, išgirdo, kad Steputė taip pat iš namų beeinanti. Bronius padėjo po slenksčiu ant laiptų lentą ir pasislėpęs laukė, kada išeis Steputė. Nesulaukęs jis vėl išbėgo į kiemą žaisti ir pamiršo apie savo paruoštą šposą. Štai atsidarė viršutinio aukšto langas, ir Broniaus tėvas pašaukė jį namo. Šis, bėgdamas laiptais, užkliudė koja jo paties padėtą lentą, pargriuvo ir nusilaužė koją. Išdykėlis skaudžiai suriko ir ėmė garsiai vaitoti. Atbėgo išsigandusi jo motina ir vos neapalpo, pamačiusi sūnaus nelaimę. Paskiau atėjo nuliūdęs Broniaus tėvas ir nusinešė vos gyvą vaiką namo. Bronius buvo nuvežtas į ligoninę, kur išgulėjo kelias savaites su iškelta aukštyn skaudama koja. Grįžęs namo dar ilgai vaikščiojo lazda pasiramsčiuodamas. Bronius, ant savo kailio ištyręs savo juokų skausmą, liovėsi negerai kitiems daręs.