Pasakojimas apie rūmų kvailį, kuris tikrai būdavo išmintingas. Kunigaikštis, sunkiai sirgdamas ir atsisakydamas Sakramentų, buvo pavadintas didesniu kvailiu už jį, nes rengėsi į tolimą kelionę be pasirengimo. Tai privertė kunigaikštį susimąstyti, jis pasišaukė kunigą ir priėmė Sakramentus. Pasakojimas iliustruoja Sakramentų ir pasirengimo mirčiai svarbą.

Seniau kunigaikščių rūmuose būdavo vadinamieji „rūmų kvailiai“, kurie iš tikrųjų būdavo išmintingi ir gabūs žmonės ir savo sumaniais sąmojais džiugindavo savo ponus. Tie vadinamieji kvailiai turėdavo teisę savo juokuose pareikšti kunigaikščiams ir teisybę. Vienas kunigaikštis savo tokiam juokdariui mėgdavo sakyti: „Jeigu tu surasi didesnį už save kvailį, tai tu jį man parodysi.“ Po kiek laiko tasai kunigaikštis sunkiai susirgo ir nė girdėti nenorėjo apie Paskutinius sakramentus. Nuėjo prie ligonio rūmų kvailys ir sako: „Mano pone! Tamsta rengiesi į tolimą kelionę?“ — „Taip, rengiuosi į didelę kelionę.“ — „O kada tamsta iš tos kelionės grįši?“ — „Abejoju, ar aš kada iš jos begrįšiu.“ — „Ar tamsta jau apsirūpinai, kas toje kelionėje bus reikalinga?“ — „Deja, ne!“ — „Na, tai tamsta esi didesnis kvailys už mane; aš tamstai tą kvailį dabar ir rodau.“ Tas pasikalbėjimas kunigaikščiui atidarė akis. Jis pasišaukė nuodėmklausį, atliko išpažintį ir priėmė Paskutinius sakramentus.