Karvelių elgesys primena taikos ir nekaltumo vertę Dievo akivaizdoje.

Du mitrūs berniukai, Pranas ir Leopoldas, buvo kaimynai. Turtingasis Pranas turėjo nemaža gražių karvelių, o beturtis Leopoldas tik keletą prasčiausios rūšies.

Nuskrenda sykį pora Prano karvelių į Leopoldo karvelinę ir ima ten suktis gūžtą. Beturčiui Leopoldui dingtelėjo mintis: „Kaip aš būčiau laimingas, kad šitie karveliai būtų mano! Kas jų baltumas: kaip sniegas! O viršugalvis ir uodega taip juodi, kad net blizga. Iš visų Prano karvelių kaip tik šitie geriausiai man patinka“.

Ir atėjo jam noras uždaryti juos ir nebepaleisti. „Bet ne! — tarė sau vienas, — aš to negaliu daryti, būtų nuodėmė. Tą pagundą reikia nugalėti“. Ir, uždaręs karvelinę, sugavo juos ir sugrąžino Pranui.

Pranas labai gėrėjosi beturčio berniuko teisingumu. Kai tik gražieji karveliai sudėjo kiaušinėlių, nunešė jis paslapčia porą į Leopoldo karvelinę ir padėjo juos paprastųjų pilkųjų karvelių gūžton, išimdamas anų kiaušinius.

Kai išsikalė iš tų kiaušinėlių karveliukai ir ėmė jiems augti padaigai, Leopoldas labai nustebo, nes mažyčiai kaip tik buvo tokie pat balti ir juodomis uodegomis, kaip ir Prano gražieji karveliai. Nubėgo tekinas Leopoldas pas Praną ir apsakė jam menamąjį keistumą.

Nusišypsojo Pranas ir išpasakojo, kaip jis pakeitė kiaušinėlius, norėdamas parodyti savo pagarbą Leopoldui už jo teisingumą, ir pagaliau pridūrė: „Visuomet būk toksai teisingas, Leopoldėli, nes Dievas geriau padeda tiems, kurie teisingai gyvena“.