Pasakojimas apie karininką, kuris, būdamas geras žmogus, turėjo įprotį keiktis. Sunkiai susirgęs, ligoninėje gailestingoji sesuo patarė jam kiekvieną kartą nusikeikus paaukoti guldeną vargšams. Karininkas, davęs kariškio garbės žodį, sutiko ir pamažu atprato nuo keikimosi, dėkodamas sumaniai seseriai. Pasakojimas iliustruoja kaip galima atsikratyti blogų įpročių per atgailą ir gerus darbus.

Vienas karininkas, šiaip geras žmogus, buvo įpratęs keiktis. Sunkiai susirgęs turėjo atsigulti į ligoninę, kur jį slaugė gailestingoji sesuo. Užgirdusi nežmonišką karininko keikimą, geroji sesuo švelniai jam tarė: „Jei gerbiamasis norėtumėte, aš nurodyčiau priemonę atsikratyti šio blogo įpročio.“ Karininkas pareiškė, kad jis seniai bandąs atsikratyti bjauraus įpročio keiktis, bet negalįs, ir prašė nurodyti tą jos žinomą priemonę. Sesuo sutiko ją pasakyti tik tada, kada karininkas kariškio garbės žodžiu prižadėjo tikrai ją vartoti. „Kiek kartų susikeiksi, tiek guldenų turėsi paaukoti vargšams,“ tarė sesuo. „Tai negalimas daiktas, nes aš elgeta išeisiu,“ suriko išsigandęs karininkas, bet garbės žodį laikė. Pirmą dieną seseriai sumokėjo 5 guldenus, antrą dieną – jau tik 3 guldenus ir taip pamažu atprato nuo keikimosi ir visą amžių dėkojo sumaniajai seseriai.